„Kai tvirtai nusprendi – viskas paprasta“, – sako kompozitorius Deivydas Zvonkus, prieš 10 metų atsisakęs alkoholio. Šiandien jis jau gali palyginti, kaip atrodo gyvenimas su svaigalais ir be jų. Kas privertė D. Zvonkų atsitraukti nuo linksmybių, aplaistytų alkoholiu, ir kokie gyvenimo įvykiai jam svarbiausi – pokalbis LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“.
– Deivydai, paskaičiavai, kad be alkoholio gyveni 10 metų. O tu esi suskaičiavęs, kiek pragyvenai su alkoholiu?
– Yra toks nelabai gražus pokštas, sako: „Mano gyvenime buvo etapas, kai aš septynerius metus visiškai negėriau ir nerūkiau. Po to tėvai mane nuvedė į mokyklą.“ Pirmą kartą kažkokių silpnų gėrimų paragavau gal keturiolikos metų, o gausesniais kiekiais viskas prasidėjo, be abejo, užlipus ant šou verslo arkliuko.
Tada tu tiesiog gyveni linksmybėse, dažnu atveju tai netgi darbui netrukdo, jeigu saikingai vartojama. Bet iš tikrųjų tai yra pavojus ir spąstai, į kuriuos dažnai įkliūva šios profesijos žmonės. Aš gal paties dugno, kokį esu matęs, nebuvau pasiekęs, bet buvau pasiekęs pakankamai, kad priimčiau tokį sprendimą.
– Kiek tau buvo metų, kai jau įsibėgėjo gėrimas?
– Švęsti kiekvieną savaitgalį pradėjau maždaug gal 20–21 metų. Nuo tada keliolika metų, ar mažai, ar kitą kartą daugiau, savo gyvenimo statinę gerdavau.
– Kokie kiekiai ir kokios progos ar aplinkybės būdavo?
– Kalbant apie sceninę veiklą, jeigu važiuoji kažkur koncertuoti, po koncerto, kol grįši namo, pavyzdžiui, iš Utenos į Klaipėdą, galima ir neprisiminti, kaip grįžai. Maždaug devynis kartus iš dešimties viskas būdavo iki tam tikros ribos – neperžengiant, nepavirstant į kiaulę, begemotą ar dar kokį nors gyvūną. Bet vienas kartas iš 10 būdavo toks, kurį savo dabarties išmintimi nužvelgęs retrospektyviai galėčiau pavadinti ribos peržengimu.
– Papasakok, kas atsitikdavo per tą alkoholį, kai būdavo padauginama?
– Pagrindinė riba, ko gero, kai ne viską prisimeni. Reiškias, yra ženklas, kad per daug. Situacijos, kai ne viską prisimindavau, ne visos buvo kažkuo baisios, bet esu porą kartų naktiniuose klubuose į kažkokius absurdiškus ginčus su apsauginiais įsivėlęs, ko tikrai nereikėjo.
Nors nesu agresyvus ir man netrukdo apsaugos, bet alkoholis susuka smegenis. Taip pat esu netgi kritęs ant laiptų. Atsimenu, kai mane išvežė į ligoninę, kai švenčiau kažkurią Lietuvos rinktinės krepšinio pergalę.
– O tave kankindavo ne tik tikrosios pagirios, bet ir moralinės?
– Moralinės pagirios pradėjo kankinti jau prieš pat nusprendžiant atsisakyti. Jos, turbūt, ir buvo viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko aš nusprendžiau baigti tą etapą ir pereiti į kitą. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo statinę, kurią turi išgerti. Tai aš ją išgėriau gal per greitai, ir ji pasibaigė.
– Kaip tas lūžis atrodė, jis buvo staigus?
– Prieš beveik vienuolika metų įvyko toks, tuo metu atrodė, keistas, o dabar atrodo natūralus karjeros posūkis. Pradėjau dirbti televizijos laidose už kadro, muzikos redaktoriumi. Kadangi jau buvau įsipareigojęs didesniems kolektyvams, manyje nubudo atsakomybė. Taip pat viename renginyje truputėlį „nutrūkau“, kai negrįžau namo gal pusantros paros. Kai jau atsigavau, supratau, kad linksmybės buvo geros, bet jos paskutinės.
– Nuo to laiko, kai nusprendei, kad viskas, švariai gyvenai 10 metų?
– Visiškai švariai. Tik noriu pabrėžti vieną dalyką. Aš nemanau, kad alkoholis iš esmės yra blogis. Blogis yra nesaikingas jo vartojimas. Labai pavydžiu žmonėms, kurie sugeba truputėlį, linksmumui, porą taurelių ar bokalų išgerti ir viskas. Jeigu aš sugebėčiau, tikrai nebūčiau blaivybės kelyje.
Bet kadangi vieną kartą iš dešimties, pasirodo, aš taip nesugebu, tai kol per tokį atvejį visiškai nesusigadinau gyvenimo, suspėjau įšokti į blaivybės traukinį.
– Koks buvo paskutinis atvejis, kai buvo iškeltas klausimas: „Kaip tau negėda?“
– Pirmoji mano santuoka. Tai buvo labai linksmi laikai, eteryje vyko daug visokio, kaip sakoma, šlamšto, nes buvo laikmetis, kai pradėjo klestėti Lietuvoje bulvarinė žiniasklaida. Būtent tuos kelis metus ji buvo visiškai viršūnėje, savo klestėjime. Ten mane su pirmąja žmona skalbė į kairę, į dešinę, ir jeigu dar kažkiek gėdos likučių buvo mano asmenybėje, per tą laikotarpį jie visiškai išsitaškė.
Bet būdavo kartais tokių linksmų savaitgalių, dėl kurių aš vis dar norėčiau pirmosios žmonos atsiprašyti. Ir, aišku, visų, kuriems teko mane pamatyti šlykštų, baisų, padauginusį ir sukeliantį nekokias asociacijas.
– Dabar jūsų su Katažina dvynukams penkeri. Kaip galvoji, su jais vėliau kalbėsiesi apie alkoholį?
– Jeigu vaikui bus 18–19 metų ir aš jam pradėsiu aiškinti: „Vaikeli, degtinė negerai“, poveikis bus nulinis. Ko gero, aš palauksiu, gal šiek tiek papasakosiu, o po to pasakysiu, kad kai jiems pasidarys įdomu, kaip buvo man, tada aš pilnai papasakosiu.
Šaltinis: lrt.lt
