NAUJI ŠTRICHAI DIDŽIOJO MORALISTO SKIRMANTO MALINAUSKO PORTETUI

Naujausios žinios

Akivaizdu, kad brangiausias Lietuvos pamokslautojas ir moralistas Skirmantas Malinauskas iki Velykų nebeprisikels. Užuot atsiprašęs apiplėštos našlės Svetlanos, jis ir toliau giriasi per visas bulvarines televizijų laidas, kad uždirba daugiausia ir ragina savo lengvatikius „patreonus” kuo daugiau jam aukoti. Mainais žada apdergti dar daugiau Lietuvos žmonių ne tik iš savo buvusių darboviečių („Vakaro žinių”, Vyriausybės), bet ir iš Futbolo federacijos.

Vardan lengvų pinigų jis pasiruošęs viskam: ir nuteisto iki gyvos galvos Henriko Daktaro supratingai išklausyti, ir didžiausio Lietuvos kyšininko „parodymais” remtis, nesusimąstydamas, kiek per tokius parsidavėlius veikėjus žlugo dorų verslininkų, negalėjusių sąžiningai laimėti konkursuose valstybinių užsakymų. Tikslas – susikrauti kuo daugiau pinigų – pateisina bet kokias priemones: melą, šmeižtą, provokacijas… Nusirista net iki to, kad baisiausiais kaltinimais apdrabstomi net mirusieji, nusipelnę Lietuvai žmonės, kurie jau niekada nebegalės patys apsiginti. (a.a. A.M.Brazauskas.)

Ir viskas vardan „Tiesos”, nuo 3-ų iki 6-ių euriukų…

Kol našlių plėšikas Skirmantas Malinauskas vardan „Tiesos” ir lengvatikių pinigų kaip išprotėjęs blaškosi po Lietuvą, ieškodamas sensacingos informacijos, skandalingi faktai patys beldžiasi į jo namų duris. Į „Respublikos” redakciją kreipėsi dar viena jo buvusi teta Galina, daug vargo dėl girtuoklio Skirmanto tikro dėdės smurto patyrusi, kuri po skyrybų irgi buvo garbingos Dulskių giminės apiplėšta. Tiksliau – net ne ji, o jos mažametė dukrelė, Skirmanto puseserė, kuriai dovanotos močiutės santaupos buvo grubiai atsiimtos iš karto po skyrybų.

Smulkiau apie tai skaitykite kito šeštadienio „Vakaro žinių” laikraščio puslapiuose, o kol kas savo visus skaitytojus įspėjame: jei kas daugiau yra gavę iš Skirmanto Malinausko giminių kokių dovanų (per vestuves, gimtadienius ar vardynas), verčiau patys geruoju gražinkite, nes, jei numirsite ar išsiskirsite, bus dar blogiau, nes kentės jūsų artimieji, kai „tiesos” ieškotojas Skirmantas Malinauskas ims raustis po Tamstų turtą, ieškodamas, ką dar būtų galima pagal įstatymus „priglausti” ir „teisėtai” atsiimti.

*************************************************************************************

Neapsikentęs S. Malinausko retorikos ir skleidžiamos dezinformacijos, atsaką socialiniame tinkle „Facebook” davė ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, Seimo narys Aurelijus Veryga:


„Žinot, niekada nepraktikavau dergimo ant buvusių bendradarbių ar kolegų. Bet šitas veikėjas iš dergimo kraunasi pinigus. Gąsdina pamanyk jį mažutį. Taip, mes juk gyvename Kolumbijos džiunglėse, kuriose už kiekvieno medžio, ar miegamojo lovos filmavimo kadre laukia koks nors užpuolikas. Matyt tas įspūdis susidarė bežaidžiant ant palangės sudėliotus žaidimėlius.

Aš irgi moku istorijas pasakoti. Prisiminkim dezinfekcinio skysčio istorijas. Tada Skirmatas Malinauskas Vilniaus degtinės chebrytę vedžiojo ir šokdino visus, kad greičiau jiems leidimą dezinfekcinio gaminimui išduotų ir piktinosi, kad atsakingi žmonės dar kažkokių formulių reikalavo. Juk reikėjo tiesiog leisti vodkę kaip dezinfekcinį pardavinėti.

Čia tas pats Visuomenės informavimo grupės vadovas, kuris vietoje to, kad informuotų ir ramintų visuomenę taip supanikavo, kad vakarais savo paniką socialiniuose tinkluose ištaškydavo. Ir taip, aš su tokiu isteriku dirbti negalėjau. Ačiū Premjerui, kad tą suprato.
Dabar šitas veikėjas iš dramatiškų istorijų pinigus kraunasi. Negaila, tegul kraunasi, bet drabstyti savęs purvais neleisiu ir kiekvienam tikiam nusišnekėjimui papasakosiu savąją įvykių versiją. O tada jau galėsit spręsti kas teisus”,- rėžė Seimo narys.


Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau turinio - sekti mūsų „Facebook“ puslapį



Danutė ŠEPETYTĖ: Tebūnie išklausyta ir trečioji pusė! (Apiplėštos našlės pasakojimas apie dėdes, dėdienės ir… sūnėną Skirmantą.)


Tiek „Respublikos” leidėjas Vitas Tomkus, tiek buvęs jo pavaldinys ir giminaitis Skirmantas Malinauskas, kadaise trumpai dirbęs „Vakaro žinių” laikraštyje, savo žodiniuose ir rašytiniuose monologuose mini vieną moterį, kuri nė vienam iš oponuojančių ir besigiminiuojančių vyrų nėra giminė. Bet jų laikysena moters atžvilgiu griežtai skiriasi. Vienas iš jų (V.Tomkus) gina ją kaip giminę, kitas (S.Malinauskas) – kalba kaip apie svetimą, nors ji, Svetlana Dulskienė, yra šviesaus atminimo jo dėdės tautodailininko Virginijaus Dulskio teisėta žmona.


V.Tomkus teigia, kad po V.Dulskio mirties S.Malinausko šeima jos atžvilgiu pasielgė nežmoniškai. S.Malinauskas aiškina, kad viskas buvo daroma pagal įstatymą. Kaip buvo iš tikrųjų, klausiu S.Dulskienę.

– Nemaniau, kad praėjus 16 metų po vyro mirties man teks sugrįžti į tas dienas, kurių nemalonius prisiminimus, susijusius su vyro gimine, tariausi visam laikui ištrynusi iš savo atminties. Mano nuomone, jie pasielgė labai negarbingai ir nesąžiningai.

– Papasakokite, kaip viskas buvo?

– Mano vyras Virginijus Dulskis mirė netikėtai: 2005 m. kovo 6 d. atšventėm jo gimtadienį, 45 metų sukaktį, o balandžio 26-ąją jam netikėtai sustojo širdis. Vaikų mes neturėjome. Daugiausia per laidotuves man padėjo vyro bendraklasiai, ypač vienas jų – architektas Kęstas Skomskis, važiavęs su manimi į morgą, užsakęs sales ir pan. Draugai surinko pinigų, padėjo „Respublikos” redaktorius Vitas Tomkus, kuris su žmona Lina vieni pirmųjų pas mane atlėkė, išgirdę liūdną žinią, visokeriopą pagalbą siūlė ir į delną du tūkstančius laidotuvėms įbruko – iki šiol esu jiems dėkinga, nes tokio amžiaus paprastai dar nebūni susitaupęs reikiamos sumos laidotuvėms; deja, vyro giminės neprisidėjo nė centu ir net menkiausios pagalbos nepasiūlė. Tik šermenyse gausiai sudalyvavo.

– Betgi buvo laidojamas Skirmanto mamos jauniausias brolis?!

– Nenoriu nieko komentuoti. Man net dabar juos prisiminus, širdis vartosi. Menkas malonumas tik per vyro Virgio laidotuves sužinoti, kad jo giminei esi, matyt, ir buvai visai svetimas žmogus. Tada mano akyse tik Virgio atvaizdas stovėjo, nes mirtis buvo labai netikėta. Dar ilgai tuo, kas atsitiko, negalėjau patikėti…

O praėjus vos 2 dienoms po laidotuvių, Skirmanto mama Vitalija Dulskytė-Malinauskienė paskambino man į darbą ir pasakė, kad skubiai reikia susitikti. Net apsidžiaugiau jos balsą išgirdusi, maniau, „keturnedielią” aptarsime, Virginijų prisiminsime, sulauksiu psichologinio palaikymo…

Po darbo susitikau su Skirmanto tėvais. Motina pasakė, kad kreipėsi pas pažįstamą advokatą ir tas patvirtino: jeigu nėra palikuonių, pagal įstatymą 25 proc. poros turto priklauso velionio motinai. Aš jai ir sakau, juk niekas nieko mums nedavė dykai, ir butą, ir sodybą pirkau už savo pinigus, o didesnį butą įsigijome tada, kai mano tėveliai savo butą dėl manęs ir Virgio į mažesnį išmainė. Juk santuokoje gyvenote, nesutiko ji. Gerai, tariau, išsiaiškinsiu ir paprašiau man duoti laiko bent kiek susikaupti ir su advokatais pasitarti.

Tačiau laiko gavau nedaug. Nepamenu, kitą ar trečią dieną prisistatė Skirmantas Malinauskas, tuo metu baiginėjęs teisę Mykolo Romerio universitete, ir abu pasidėjome ant stalo diktofonus. Pokalbis nebuvo draugiškas. Jis pareiškė, kad aš turiu dvi išeitis: arba bylinėtis, arba grąžinti dovaną, kurią jo senelis buvo dovanojęs mano vyrui. Pagalvojau, aha, mano pinigais pirktas butas yra santuokinis turtas, o dovana nesiskaito, – ją turėčiau grąžinti.

– Apie kokią dovaną kalbate?

– Skirmantas pasakė, kad turiu grąžinti žemę, kurią Virginijui buvo dovanojęs tėvas, Skirmanto senelis: pusantro hektaro prie Rukainių Vilniaus rajone ir sodo sklypą Bezdonyse; kiek ten arų nebeprisimenu. Visas turtines detales geriau žino Skirmanto motina Vitalija Malinauskienė, laksčiusi po registrus, man už nugaros vertinusi mano automobilį, kitą turtą ir rinkusi visus reikiamus dokumentus notarei dėl palikimo. Nepasiduoti spaudimui, kovoti mane ragino ir redaktorius V.Tomkus, ir kiti žmonės, bet mintis, kad su tais žmonėmis teks kokius 5 metus „duotis” teismuose, mane stabdė. Skirmantas mane spaudė kaip juristas, visus įstatymus kiaurai žinantis, o savo širdyje jaučiau tokią gėdą ir pažeminimą, kad mane, savo tetą, ir tikro dėdės žmoną sunkią valandą tikras sūnėnas, dar visai vaikėzas, spaudžia ir tardo… Galvojau, imkite jūs viską, ką norite, tik palikite mane ramybėje. Kovoti neturėjau sveikatos. Man buvo toks stresas dėl vyro mirties, kad aš vos kvėpavau.

– Turbūt ta žemė brangesnė už jūsų butą ir sodybą kartu sudėjus?


– Jie, matyt, viską pasiskaičiavo, pavyzdžiui, kad galima pakeitus žemės paskirtį ir padalijus sklypais, pelningai parduoti. Skirmantas, mačiau, minėjo, kad iki šiol tos žemės neparduotos, – gal laukia, kol dar labiau pabrangs?

– Kaip klostėsi jūsų santykiai, kai sugrąžinote dovaną?

– Visi santykiai baigėsi po to, kai pas notarę Skirmantas, jo močiutė ir aš pasirašėme dokumentus. Po sandorio notarė atsidususi prasitarė, kad tokius žmones ne žmones tik antrą kartą gyvenime per savo ilgą praktiką mato…
Pirmais metais po vyro mirties kiekvieną mėnesį užsakydavau mišias ir 26 dieną važiuodavau prie jo kapo. Niekada nesu sutikusi ten jo artimųjų. Mirties metines minėjome atskirai: aš su draugais ir giminaičiais J.Matulaičio bažnyčioje, jie – Lazdynų bažnyčioje.

– Galbūt patekusi į Malinauskų giminę nebuvot labai laukiama ir mylima?

– Aš, uošvis ir Virginijus buvome viena komanda, o vyro motina, brolis Egidijus ir dukra – kita komanda. Devynerius metus gyvenome kartu su vyro tėvais. Uošvis Juozas Dulskis savo „pagranduką” Virginijų labai mylėjo, matyt, nebūtų atsiėmęs dovanos. Mirė jis 2001 metais. Per beveik dvidešimt metų, kuriuos pragyvenau santuokoje su Virginijumi, nebuvo jokių pykčių su jo gimine, šventėme kartu gimtadienius, šeimos šventes, būdavo, net atostogas leisdavome kartu. Viskas buvo tvarkoje, bet reikėjo žmogui numirti, kad atsiskleistų tikrasis jų veidas. Nesuprantamas dalykas, kaip juos pakeitė turtas. Juk kai pagalvoji, jei mūsų santykiai būtų likę tokie pat, kaip iki vyro mirties, jie būtų daugiau išlošę – palikuonių juk aš neturiu. Na, bet kad ir kaip būtų, įstatymus reikia žinoti. Jei būtume paklausę draugų patarimo ir su vyru parašę testamentus, ko gero, jo giminė su manimi būtų labai gražiai kalbėjusi. Bet mes nesekėme draugų pavyzdžiu, sakėme dar nesiruošiantys mirti, o po pusmečio Virginijaus ir neliko…

Man buvo žiauriai skaudu, kad vyro artimieji su manimi taip pasielgė, žiauriai sunku, bet nelaikau savyje pykčio. Atleidau. Tebūna jie laimingi ir ilgai gyvena. Nenoriu apie juos galvoti.

Vito TOMKAUS komentaras:

Stebiuosi šia išdidžia moterimi ir negaliu jai nepadėkoti už santūrumą mano buvusių giminių, kurių viešai atsižadėjau, atžvilgiu. Nes tai susiję ir su manimi, kadangi šiame gobšuolių „cirke” mano pensininkė teta, mamos sesuo Aldona, buvo priversta dalyvauti. Bet tai dar nebaisiausia…

Tada, po mano giminaičių išpuolių, Svetlana su ašaromis akyse, būdama šoko būsenoje, manęs paklausė, kaip jai elgtis? Patariau kariauti ir net buvau pasiruošęs jai padėti teisiniais klausimais. Bet prieš tai pasikviečiau Skirmantą Malinauską, kuris dirbo„Vakaro žiniose”, (tiksliau – tik algą ėmė, nes pasirodydavo darbe tik tada, kai norėjo bei galėjo) ir griežtai pasiteiravau, kas čia, po velnių, vyksta? Žinote, kokį atsakymą išgirdau? Kad jos vyras, Skirmanto mamos brolis Virginijus, per ją ir mirė…

Tada jau ne juokais pasimečiau, supratau ne į savo reikalus įlindęs ir prisigalvojau visokių nesąmonių apie galimas neištikimybes, barnius, kitus nesklandumus. Tad daugiau į šį Dulskių-Malinauskų gėdingą konfliktą nebesikišau. O per Tomkų ir Dulskių giminę nusirito apkalbos apie našlę, kuri neišsaugojo savo vyro. Nebenorėjau daugiau kamantinėti Svietą ir lįsti jai į dūšią.

Ir štai po daugybės metų sužinojau ne tik iš Svetlanos, bet ir iš jos šeimos draugų, kad iki pat mano pusbrolio Virginijaus mirties jiedu gyveno meilėje ir santarvėje. Kai jis nebeįstengė normaliai uždirbti, ji rūpinosi ne tik juo, bet ir visais ūkiniais-finansiniais šeimos reikalais. Kaip matome, viena jį ir palaidojo, nes nei mirusiojo sesuo Vitalija, nei brolis Egidijus prie laidotuvių nė centu neprisidėjo. Matyt, labiau rūpėjo, kaip kuo labiau pasipelnyti iš tragiškai susiklosčiusios situacijos.

Tai tiek šį kartą apie dėdes ir dėdienes.

P.S. (Asmeniškai Skirmantui! Vaikeli nabagėli, duodu tau paskutinį šansą išlikti žmogumi. Kadangi pokalbio įrašas su apiplėšta našle yra ne tik pas ją, bet ir pas tave patį, atidžiai jo dar kartą pasiklausyk, vienas arba su tėvais, o paskui atsiprašyk savo nuskriaustos tetos dėl savo elgesio, ir daugiau prie šio klausimo, prižadu, niekada nebegrįšiu.)

Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI

Kodėl buvusiam? Priežasčių daug. Ne todėl, kad jis vardan pinigų perbėgo į pederastų pusę, ir ne todėl, kad vienoj vietoj ilgiau metų kitų neužsibūna, ir net ne todėl, kad vardan „elito” yra pasiruošęs ne tik velniui dūšią parduoti, bet dargi viešai iš savo nelaimingo dėdės išsityčioti…

Taip, tas dėdė yra tikrai degradavęs. Ir labai labai nelaimingas. Retai išsiblaivo. O pasigėręs krečia visokias nesąmones. Namie žmonai kelia scenas, dėl ko nuolat skundžiasi kaimynai. Bet ką tu, Skirmantai, padarei, kad jis toks nebūtų? Kada paskutinį kartą su juo bendravai? Aš bent pabandžiau jam padėti: komercijos direktoriumi pas save įdarbinau, deja, nesusitvarkė, tada leidau ūkyje tvarkytis – jokių šansų, pabaigoje leidau redakcijos mašiną pavairuoti… Deja, kažkodėl žurnalistai nenorėdavo su juo važiuoti, nes amžinai buvo susiraukęs ir viskuo nepatenkintas. Be to, finansiškai jam padėjau iš bendrabučio į trijų kambarių butą persikelti, automobilį įsigyti, o ką tu, vaikeli, dabar su juo padarei?

Išsityčiojai viešai savo Youtube. Degradu ir girtuokliu, pasiekusiu dugną išvadinai. Nešvankiais komentarais ištepliojai. Ir dar per tą skubą vardus supainiojai: ne Vitas jis, o Egidijus, tavo mamos tikras brolis! Normalūs žmonės paprastai tokius dalykus nuo svetimų slepia, o tu, Skirmantai, vaikeli, ką darai? Ar jau ir tau su galva negerai? Gal nuo garbės ir šlovės smegenėlės susisuko? Prieš savo tikrą dėdę net iliustraciją iš rusų filmo pasityčiodamas panaudojai, kas prasilenkia ne tik su sąžine, bet ir tavo politika, nes, kaip girdėjau, rusiškas menas jaukia lietuvių protą. Jau geriau būtum į mane kreipęsis, nes viską nuo mažų dienų filmuoju. Būčiau tokių autentiškų kadrų apie tavo giminės pijokėlius parinkęs, kad, ko gero, pats būtum nuo jos atsižegnojęs.

Sutinku, kad giminių nepasirenkama. Bet ačiū Dievui, jų atsisakyti dar neuždrausta, ką aš dabar ir darau. Ne tik todėl, kad tu iš savo dėdės Egidijaus viešai išsityčiojai, matyt, kad daugiau „laikų” bei „klikų” prisirinktum, bet ir dėl to, kaip Tamstos (nuo šiol tik taip tave, pupuli, vadinsiu) pasielgėte su kito dėdės Virginijaus žmona, po jo netikėtos mirties…

Tamstos Dulskiai ne tik jai, tapus našlei, niekuo per laidotuves, nepadėjote, bet jau trečią dieną po laidotuvių, išsikvietėte į Dulskių šeimos tarybą ir pareiškėte, kad 25-i procentai jos turto pagal įstatymus priklauso jūsų giminei… Kartoju: praėjus tik trims dienoms po laidotuvių! Mano manymu, tai nežmoniška. Ir tavo miręs dėdė, mano pusbrolis Virgis, tikrai ten, aukštybėse, nesidžiaugia tuo, kaip šakalai jo gyvenimo Moterį apiplėšinėja. Apie visa tai ji pati ruošiasi papasakoti jau artimiausiuose „Respublikos” puslapiuose, o kol kas pacituosiu tik ilgametės notarės žodžius, kuri po nešvaraus sandorio pastebėjo: „Aš tokius baisius žmones per savo ilgą praktiką tik antrą kartą sutikau…”

Daugiau prie šios temos negrįšiu. Kalbės liudininkai. Jei reikės, panaudosiu audio ir video įrašus. (Kad Tamstai nereikėtų rusiškų filmų iškarpų naudoti.) Apie Tamstą ir Tamstos degradavusius „dėdes” lai sprendžia patys skaitytojai ir Tamstos patreonai.

Beje, apie juos, Tamstos mulkinamus patreonus. Neatsisakau, savo žodžių, kad Tamsta juos mulkini. Pradžioje kaulijai pinigų kovai su korupcija, po to – teismams, pastaruoju metu – savo galimoms laidotuvėms. Šiuo atveju negražu lygintis su mano laikraščio prenumeratoriais, kurių pinigų aš niekada nesu kaulijęs, – yra skelbimas apie prenumeratą, kas nori – perskaito.

Toks jau gimiau: jau greičiau ištiesiu kojas, nei elgetavimui ranką…

Ta proga turiu Tamstai blogų žinių.

Pirmą kartą gyvenime redakcijoje susitikau asmeniškai su „Šviniumi”, kuris irgi pradžioje neapsidžiaugė, kad pavadinau jį „Šviniumi”. Bet aš jį nuraminau: diktatorius Džiugašvili buvo pavadintas „Stalinu” nuo žodžio „Stalj” (liet. „Plienas”) dėl savo fizinės jėgos. Todėl nieko keisto, kad dar ankstyvoje vaikystėje Arūnas Pukelis dėl savo jėgos buvo vadinamas „Šviniumi”. Ne dėl reketo, ne dėl banditizmo, o dėl fizinio pranašumo prieš savo bendraamžius. (Beje, mano manymu, skamba daug geriau nei „Ryžas”, kas man reiškia ne plaukų spalvą, veikiau – „ne toks, kaip visi”.) Todėl ir patariau jam šios pravardės nesigėdyti, o tiktai didžiuotis. Po to susirinkau visą informaciją iš pirmų lūpų, kurią sutikrinau su gauta iš policijos suvestinių.

Pirma bloga žinia, Tamsta Skirmantai, yra ta, kad Arūnas Pukelis mano sodybos nedegino. Todėl Tamstos noras mano epizodą panaudoti teisme, deja, neįmanomas. Juolab, jei malonėtumėte dar kartą atidžiai perskaityti paskelbtą mano seną tekstą, (o ne ištrauktą pastraipą iš straipsnio), aš kaltinau policiją ir prokuratūrą neveiklumu ir provokacijomis prieš mane, ir prieš A.Pukelį.

Dar blogesnė žinia yra ta, kad nebegalėsite spekuliuoti ir rinkti išmaldos savo būsimoms laidotuvėms. Duodu žodį, kad Tamstos „Švinius” neužmuš. Nei padegs, nei nušaus. Nors dėl gavimo į snukį negarantuoju: jeigu Tamsta paseksite savo „kumyro” banditėlio Enriko Daktariuko pavyzdžiu, ir baksnosite „Šviniui” arba jo žmonai pirštu į užpakalį, bandydamas „nuimti plauką”, arba išpilsite jiems ant galvos skystį (ne vandenį, o „koką kolą”), o po to patenkintas savimi lauksite, kol jie iškvies policiją, bijau, kad galite jos sveikas ir gyvas nesulaukti… Dar blogiau: gali net nespėti Tamstos iki bagažinės nutempti. Ir taip, įtariu, pasielgtų bet kuris save ir savo šeimą gerbiantis vyras, net jei jis ir nebūtų „švininis”. Nes tikri vyrai, Tamsta Skirmantai, myli ir gerbia ne tik save, kaip Tamstos vištgaidžiai draugeliai iš LGBT ir TV, bet, gal ir nepatikėsite, – savo Moterį ir savo Šeimą.

P.S. Beje, Ar Tamstai, kaip baigusiam šiokius tokius Romerio teisės kursus, neatrodo, kad, vykstant teisminiams procesams su Arūnu Pukeliu, nuolatiniai išpuoliai prieš jį gali būti panaudoti teisme kaip „teisėjų” spaudimas? Pagalvokit, tik nebesitarkite su degradavusiais giminėm ir nebeprovokuokite manęs paskelbti visą video ir audio medžiagą. Šiuo metu Lietuvoje yra kur kas rimtesnių dalykų nei viešas apatinių skalbimas…

Vietoj moralo: Dar kartą perskaičiau, ką parašiau, ir tapo truputį gėda: su buvusiu giminaičiu elgiamės kaip dvi kaimo bobos. Menka paguoda, kad mane išprovokavo – kartėlis ilgam išliks. Todėl duodu ponaičiui S.Malinauskui paskutinį šansą įrodyti, kad jis yra tikras vyras. Kviečiu į vyrišką dvikovą: „Einam, Skirma, vienas ant vieno!” Jei nori gali net sekundantais savo draugelius su kameromis atsivesti – sorososus iš „Laisvės TV” arba žiurkes iš „Dviračio žynių”. Patikėk, Tamsta, beveik nerizikuoji: esi keliasdešimt metų už mane jaunesnis, keliasdešimt kilogramų sunkesnis ir keliasdešimt centimetrų aukštesnis. Ką Tamstai reiškia mane, „prasigėrusį, degradavusį, skęstantį dugne, menkystą” priploti? Juo labiau, kaip teigi, artėja mano agonija. Man bus didelė laimė prieš mirtį, niekšeliui į marmuzę užvažiuoti, kol atskubės Tamstos iškviesta policija. Būk vyras, Skirmantai Malinauskai! Nebesislėpk, kaip boba, už spec.tarnybų. Nebedaryk gėdos nei savo giminei, nei sau. Jei Tamstos dar neįtikinau, metu paskutinį kozyrį: ar įsivaizduoji, kiek „babkių” ir „laikų” užsidirbsi, kai visa tai internete patalpinsi? (Esu tikras, kad dabar jau Tamstą įtikinau.)

Dar šis tas apie S. Malinauską:

Frontas prieš „Respubliką“ plečiasi:

Vito Tomkaus trigrašis: Andriuk, vaikeli, negi ir tavo giminės nešvarius apatinius man reiks pradėti skalbti, pasakojant apie tai, kaip mano vadovaujamas TTL koncernas, per Laimoną Tapiną šelpė VVU Žurnalistų katedrą, ir kaip tie pinigai prapuolė?! Gal pagaliau atsikniskit sorososai nuo manęs, nes tikrai yra Lietuvai daug svarbesnių reikalų, kuriais privalau užsiimti. Gana meluoti, Andriuk, kad aš asmeniškai prokuratūroje dangsčiausi feljetono žanru. Ir kas per „giminės” mums protus jaukia – tėvas vogė, sūnelis melą skleidžia… Visai nusivažiavo „elitinis elitas”!

Šaltinis: respublika.lt


TikrojiLietuva.net
Palikti komentarą

Pasidalinti Facebook'e