Tavo meilė negali būti per stipri, o jausmų negali būti per daug. Todėl tam, kad kažkam įtiktum, neturi savyje nieko keisti. Galbūt ne tavyje yra per daug, o jame yra per mažai.
Neleisk sau būti santykiuose, kuriuose tu atsiveri prieš jį, o jis prieš tave – ne. Taip tu atiduodi savo širdį ir protą visiškai svetimam žmogui.
Neleisk mintims apie jį užvaldyti tavęs. Nemiga, kuomet pasąmonė kuria scenarijus vieną po kito. Išsiųstos žinutės, į kurias jis taip ir neatsakė. Žodžiai, kuriuos norėjai išgirsti ir vis dar slapta viliesi. Kaip paradoksalu – nieko nedarydamas, jis atima iš tavęs viską – realų gyvenimą ir gebėjimą juo mėgautis, realius žmones, kuriems tu neabejinga, realius jausmus.
Neleisk sau mylėti žmogaus, kuris šalia tavęs tik tuomet, kai jam to reikia. Pasakyk man atvirai – ar tikrai tiki, kad kiekvieną su tavimi praleistą minutę jis vertina ir brangina taip, kaip tai darai tu? Juk tu žinai, kokia yra tiesa. Nustok jį teisinusi.
Aš buvau ten, kur dabar esi tu. Ir aš maniau, kad dar šiek tiek pasistengus, viskas bus kitaip. Man tik reikia šiek tiek palaukti, dar truputėlį pakentėti ir jis pagaliau atsimerks. Jam tiesiog reikia daugiau laiko, o man – kantrybės. Iš tiesų, viskas buvo ne taip. Ne jis turėjo atsimerkti, o AŠ – tam, kad pagaliau pamatyčiau jį tikrąjį. Ne jam reikėjo daugiau laiko, o MAN – tam, kad pagaliau pradėčiau gyventi dėl savęs, o ne dėl jo. Ir man reikėjo visai ne kantrybės. Man reikėjo atsitraukti į šoną ir atsakyti sau vieną labai paprastą klausimą: kodėl aš gyvenu dėl žmogaus, kuris niekada negyvens dėl manęs.
Ir atsakymą tu tikriausiai jau žinai – jo tiesiog nėra.
