Gyvenimas yra tarsi ratas. Vieną dieną mes esame vaikai, o mūsų tėvai stengiasi pasirūpinti visais mūsų poreikiais. Vėliau, kai mūsų tėvai pasiekia garbų amžių, vaidmenys pasikeičia ir mes atsiduriame prižiūrėtojų vaidmenyje.
Mūsų tėvams gali prireikti pagalbos atliekant pačius elementariausius darbus. Arba juos gali užklupti sunki liga, su kuria kovoti reikia ne tik jėgų, bet ir vaikų meilės.
Deja, bet užaugę mes pamirštame, ką tėvai padarė dėl mūsų. Reikia suprasti, kad jie negyvens amžinai…
Perskaitę šį laišką jūs iš karto susimąstysite apie savo mamą. Laiške pagyvenusi moteris primena dukrai, kaip kantriai ją augino ir dabar norėtų sulaukti tos pačios meilės, kurią ji davė jaunystėje.
Šis laiškas yra gražus priminimas, kiek tėvai dėl mūsų stengiasi, o mes neturėtume jų pamiršti senatvėje…
“Mano miela dukrele, kaip matai aš nejaunėju. Norėčiau, kad būtum kantri ir pabandytum suprasti, ką man tenka išgyventi. Kai mes kalbėsime, galbūt aš kažkurią istoriją pasakosiu jau tūkstantąjį kartą, tačiau nepertrauk manęs sakydama “tu jau sakei tą prieš kelias minutes“. Tiesiog išklausyk, prašau.
Pabandyk prisiminti laikus, kai buvai maža, o aš kiekvieną vakarą skaitydavau tą pačią pasaką prieš tau užmiegant. Kai nenoriu praustis – nepyk ant manęs ir negėdink. Pameni, kai aš turėjau lakstyti paskui tave bandant įkišti į vonią?
Kai pamatysi, kaip aš nieko nesuprantu apie naująsias technologijas, nepyk ant manęs ir skirk truputį daugiau laiko. Prisimink, mieloji, kaip aš kantriai tave mokiau pačių paprasčiausių dalykų, tokių kaip plaukų šukavimas, valgymas ar apsirengimas.
Kiekvieną dieną aš senstu, todėl prašau – būk kantri. Jei kartais pamirštu apie ką kalbame, duok laiko prisiminti. Ir kai mano senos kojos nebeleis taip greitai judėti, duok man ranką taip pat, kaip aš tau daviau savąją, kai dėjai pirmuosius žingsnius. Kai ateis paskutinės mano dienos – nesijaudink. Tiesiog pabūk su manim ir leisk pasidžiaugti gražiausiomis akimirkomis su savo dukra. Kiekviena akimirka praleista su tavimi man yra be galo svarbi.
Myliu tave, brangioji“.
