Davidas ir Louise Turpinai savo 13 atžalų vertė kentėti tokias didžiules fizines ir dvasines kančias, jog po to, kai žiniasklaida sužinojo, ką teko išgyventi šiems vaikams, Kalifornijos valstijos Periso mieste esantį šeimos namą ji praminė „siaubo namais“.
Šis iš pirmo žvilgsnio hiperbolizuotas pavadinimas, deja, yra visiškai tikslus, nes Turpinų namai jų vaikams buvo virtę pačiu tikriausiu kalėjimu. Vaikų laisvė buvo tiek apribota, jog jie retai išeidavo į kiemą, o tomis išskirtinėmis progomis, kai jie vis dėlto pasirodydavo kieme, kaimynai matydavo, kad jie yra stipriai išblyškę. Davidas ir Louise Turpinai buvo izoliavę savo vaikus nuo išorinio pasaulio ir metų metais laikė juos uždarytus namuose. Kai kuriems iš 13 Turpinų vaikų toks gyvenimas tęsėsi pora dešimtmečių. Kai kurie vaikai buvo taip atitolę nuo pasaulio, jog tuomet, kai buvo išlaisvinti, net nežinojo, kas yra policija ar vaistai, rašoma allthatsinteresting.com.
Turpinų šeimos vaikų išgelbėjimas Į Turpinų šeimos namus įžengę policijos pareigūnai aptiko purvinus ir taip smarkiai išsekusius vaikus, jog net nenutuokė, kad vienai iš dukrų buvo 29 metai. Ji buvo vyriausias Turpinų vaikas, bet dėl maisto stygiaus jos raumenų vystymasis buvo sustojęs, ir ji svėrė vos 37 kg. Pareigūnams visi vaikai atrodė dar nepilnamečiai, nors iš tikrųjų net 7 iš jų buvo vyresni kaip 18 metų. Vieną vaiką policininkai rado prirakintą prie lovos, o dar du vaikai, panašu, buvo atrišti nuo lovų visai prieš pat policijos pasirodymą. Kilimai buvo išteplioti išmatomis, nes tėvai retai leisdavo vaikams pasinaudoti tualetu. Vėliau paaiškėjo, kad tėvai vaikams maisto duodavo tik kartą per dieną, o nusimaudyti jie galėdavo tik kartą per metus. Nė vienas vaikas per savo gyvenimą nebuvo regėjęs stomatologo, rašė bbc.com. Gyvenant tokiomis sąlygomis, buvo akivaizdu, jog kažkada kažkuris vaikas bandys pabėgti. Ir tai įvyko 2018 metų sausį, kai pasprukti iš namų pavyko vienai 17 metų Turpinų dukteriai. Ji iššoko pro langą, paskambino policijai trumpuoju numeriu 911 ir maldaudama paprašė pareigūnų išgelbėti jos brolius bei seseris. „Jie prabunda naktimis ir verkdami prašo manęs kam nors paskambinti, – pasakojo ji. – Norėjau jūsų paprašyti, kad padėtumėte mano sesėms“. Taip prasidėjo šiurpios Turpinų šeimos istorijos pabaiga, prikausčiusi visų Jungtinių Valstijų dėmesį. Trylikai Turpinų vaikų reikės nueiti dar ilgą kelią, kol jie fiziškai ir psichologiškai atsigaus. Tuo tarpu jų tėvams likusį gyvenimą veikiausiai teks praleisti už grotų. Tačiau šiek tiek suprasti, kaip Louise Turpin tapo tokiu monstru savo pačios vaikams, gali padėti jos pačios praeitis.
Louise Turpin vaikystė D. ir L. Turpinams buvo pateikta daugybė kaltinimų kankinimu, neteisėtu laisvės apribojimu, smurtu prieš vaikus ir žiaurumu prieš suaugusį, bet priklausomą asmenį. 2019 metais D. ir L.
Turpinai pripažino savo kaltę dėl 14 kaltinamųjų punktų sunkiais nusikaltimais ir tais pačiais metais buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Tačiau po 25 metų jie turės teisę prašyti malonės. Tai, kad Louise tapo tokia žiauria motina, galėjo nulemti jos pačios praeitis, kupina smurto ir nelaimingos vaikystės. Louise sesuo Teresa Robinette laikraščiui „The Daily Mail“ pasakojo, kad jųdviejų motina Phyllis reguliariai „pardavinėdavo“ jas vienam turtingam pedofilui, kuris jomis naudodavosi. „Jis įbrukdavo man į ranką pinigus, kol mane tvirkindavo, – skausmingais prisiminimais dalijosi Teresa. – Iki šiol jaučiu jo alsavimą man į kaklą, kai jis šnabždėdavo: „Elkis ramiai“. Mes maldaudavome ją nevežti mūsų pas jį, bet ji tiesiog atsakydavo: „Man juk reikia jus aprengti ir pamaitinti“. Louise patyrė daugiausia prievartos. Jis sužlugdė mano savivertę, ir žinau, kad sužlugdė ir jos“. Nepaisant to, žiaurus Louise elgesys su savo vaikais Teresai sukėlė šoką. Ji teigė visuomet laikiusi savo seserį „gera mergaite“, kuri niekada nerūkė ir nevartojo alkoholio ar kvaišalų. Pati Teresa su savo dukterėčiomis ir sūnėnais beveik neturėjo galimybės bendrauti. Kartą asmeniškai ji matė tik keturis vyriausius Turpinų vaikus, o su kitais kalbėdavosi per vaizdo pokalbius, kurie vis retėjo ir retėjo. „Net nežinau, ar galima sakyti, jog kažkas iš mūsų palaikė ryšius su tais vaikais, – sakė Teresa. – Per milijoną metų mums nebūtų atėjusi mintis, kad ji gali kankinti savo vaikus. Ji tiesiog prisigalvodavo įvairiausių priežasčių, kodėl negali kalbėtis su vaizdo kamera. Dažniausiai ji sakydavo, kad ji ir Davidas yra užsiėmę su savo 13 vaikų“. Jei Teresa Robinette buvo šokiruota savo sesers elgesio su vaikais, tai jų kita sesuo – Elizabeth Flores – buvo nustebusi mažiau. Jos pasakojimas padeda susidaryti išsamesnį vaizdą, kas iš tikrųjų buvo L. Turpin, ir kodėl buvo galima nujausti, kad ji smurtaus prieš savo vaikus. E. Flores knygoje „Sisters of Secrets“ („Paslapčių seserys“) galima perskaityti gluminančių faktų apie Louise Turpin. E. Flores ne tik patvirtino Teresos pareiškimus, kad seserys buvo patyrusios seksualinę prievartą, bet ir rašė, kad Louise, kai jau buvo suaugusi, pradėjo praktikuoti raganavimą, buvo priklausoma nuo lošimų, žavėjosi gyvatėmis ir kentėjo nuo sunkaus alkoholizmo. Knygoje pasakojama apie jų vaikystės namus, kuriuose Louise ir Elizabeth tekdavo užsidengti rankomis ausimis, kai jų tėvai pradėdavo pyktis, ir sunkius laikus mokykloje, kur Louise sulaukdavo patyčių. Tačiau Louise elgesys visiškai pakriko kur kas vėliau, kai ji jau buvo sulaukusi 40 metų. „Ji gerdavo, rūkydavo, linksmindavosi, eidavo į barus, lošdavo, raganaudavo, gaudydavo ir valgydavo barškuoles, rengdavosi ir elgdavosi vulgariai socialiniame tinkle „MySpace“, leisdavosi į sekso praktikas, galima vardyti ir vardyti, – teigė E. Flores. – Buvau labai dėl jos sunerimusi“. Nepaisant šių ydų, Louise „niekada nepateko į mano radarą dėl galimo pavojaus vaikams“, tikino E. Flores. Tačiau Louise buvo ištekėjusi moteris ir visus tuos metus nebuvo viena. Kad susidarytume aiškesnį šios keistos ir šiurpios sagos paveikslą, turime pažvelgti ir į jos vyro – Davido Turpino – gyvenimą.
Turpinų šeimos tėvas: Davidas Prieš savo vaikus taip pat smurtavusio D. Turpino vaikystė ir ankstyvoji karjera buvo daug žadanti, pažymi „Collegiate Times“. Baigęs kompiuterių inžinerijos mokslus Virdžinijos technologijų universitete, D. Turpinas dirbo tokiose įmonėse kaip „Lockheed Martin“ ir „General Dynamics“, kol 2012 metais išėjo į pensiją. Atrodė, kad žmogaus iš provincijos, dirbusio aukštose pareigose dviejose didžiausiose pasaulio ginkluotės įmonėse, gyvenimas turėjo susiklostyti sėkmingai. Davidas mokėsi toje pačioje mokykloje, kaip ir būsimoji jo žmona, nors jis buvo 8 metais vyresnis. Šios mokyklos 1979 metų knygoje Davidas netgi buvo įvardytas Biblijos klubo, Šachmatų klubo ir Mokslo klubo nariu. Jis taip pat dainavo mokyklos chore. Daugelio liudininkų teigimu, Davidas buvo stropus ir užsiėmęs moksleivis. Jo tėvai Jamesas ir Betty Turpinai „ABC News“ pasakojo, kad jų sūnus, pabaigęs universitetą, tapo kompiuterių inžinieriumi. Vienoje 1984-ųjų metų knygoje jis įvardijamas kaip vyresnysis elektros inžinierius ir elektros bei kompiuterių inžinerijos garbės draugijos „Eta Kappa Nu“ narys. Davidas ir Louise susipažino tuomet, kai jam buvo 24, o jai – 16 metų. Jis įtikino jos mokyklos administraciją Vakarų Virdžinijos Prinstono mieste leisti jai nutraukti mokslus ir jie abu išvyko į Teksasą. Tačiau netrukus Phyllis Robinette ir jos vyras Wayne`as parašė pareiškimus policijai, kuri privertė porą grįžti namo. Louise tėvas buvo pastorius, ir jis siekė sugrąžinti dukrą namo, kad būtų iškelta derama vestuvių ceremonija, rašė „The Daily Mail“. Galiausiai 1984 metais pora Prinstone susituokė. „Mano mama leido Louise slapta susitikinėti su Davidu, nes jis jai patiko ir buvo kilęs iš krikščioniškos šeimos. Ji pasitikėjo Louise, – pasakojo Teresa. – Tačiau ji tai darė už mano tėčio nugaros – jis nežinojo, kad jie draugauja. Tuomet vieną dieną Davidas nuėjo į jos mokyklą ir išbraukė ją iš mokinių sąrašų. Jis turėjo automobilį ir jie pabėgo“. Teresa teigė, kad tai buvo pirmas kartas, kai jos tėvų pozicijos apsikeitė vietomis. Jos tėvas visiškai neįsiuto ir savo žmonai pareiškė, kad jie turėtų leisti savo 16 metų dukrai gyventi tokį gyvenimą, kokio ji troško. „Taigi jis leido jai ištekėti, – sakė Teresa. – Jie grįžo į Prinstoną ir surengė mažą, intymią tuoktuvių ceremoniją bažnyčioje, kurioje dalyvavo tik dvi šeimos. Tuomet jie vėl išvyko į Teksasą pradėti bendro gyvenimo“. 2012 metais į pensiją išėjęs Louise tėvas norėjo aplankyti savo dukrą, bet Louise atsisakė su juo pasimatyti. Akivaizdu, kad Louise ir jos tėvų santykiuose tvyrojo senos nuoskaudos. Davidas ir Louise Turpinai jau kelis dešimtmečius gyveno Kalifornijos Periso mieste, kai 2016 metų vasarį mirė Phyllis. Po trijų mėnesių anapilin išėjo ir jos tėvas. „Abu tėvai, gulėdami mirties pataluose, prašė jos atvykti ir juos aplankyti, – sakė Teresa. – Tačiau ji atsisakė. Ji nepasirodė ir jų laidotuvėse“. Tačiau Davidas Turpinas dalyvavo abiejose ceremonijose. Nors Davidą tiek akademinėje, tiek profesinėje srityje lydėjo sėkmė, ji nusisuko pradėjus šeiminį gyvenimą. Pora priklausė sekmininkų judėjimui, ir, anot Davido tėvų, susilaukė daugybės vaikų, nes taip elgtis jiems liepė Dievas. Nuo 1988 iki 2015 metų jiems gimė dešimt dukrų ir trys sūnūs. Iki 1999 metų šeima gyveno Teksaso valstijos Fort Verto mieste, o tada persikėlė į Rio Vistą, kur išgyveno iki 2010. Jiems išsikėlus, kaimynai jų namuose aptiko daug išmatų ir virvėmis apraišiotas lovas, taip pat nugaišusias kates ir krūvas šiukšlių kieme. 2011 metais dėl 240 tūkst. dolerių kreditinės kortelės skolos Davidui buvo iškelta bankroto byla. Ši skola galėjo atspindėti tiek aplaidų šeimos finansų tvarkymą, tiek profesinių galimybių stoką, tiek vis gilėjantį atsiskyrimą nuo pasaulio. Bankroto bylos dokumentuose buvo rašoma, kad tuo metu D. Turpinas dirbo inžinieriumi įmonėje „Northrup Grumman“ – dar vienoje stambioje gynybos korporacijoje, ir per metus gaudavo 140 tūkst. dolerių atlyginimą. Jis taip pat buvo įregistruotas kaip Sandkaslo dienos mokyklos, kuri buvo įsteigta jo namuose ir kurią lankė 13 jo paties vaikų, direktorius. Jo žmona dokumentuose buvo įvardyta kaip namų šeimininkė ir šeimos namuose veikusios dienos mokyklos prižiūrėtoja. Tokį pasibaisėtiną gyvenimo būdą Turpinų šeima praktikavo daugelį metų, kol vieną 2018 metų sausio dieną jų 17 metų dukra sugebėjo ištrūkti iš kalėjimu virtusių namų ir sušvilpti švilpuku. Tėvų sulaikymas ir teismas Davidas ir Louise Turpinai pripažino savo kaltę dėl 14 kaltinamųjų punktų sunkiais nusikaltimais. Tarp jų buvo vienas kaltinimas kankinimu, keturi kaltinimai neteisėtu įkalinimu, šeši kaltinimai žiaurumu prieš suaugusį, bet nuo jų priklausomą asmenį, ir trys kaltinimai sąmoningu žiaurumu prieš vaikus. Laukdami teismo, tėvai visais būdais stengėsi sutrukdyti savo vaikams liudyti teisme. Tačiau pasirodymas teismo posėdžiuose Turpinų vaikams būtų tapęs tik nežymiu nepatogumu, palyginus su tuo, ką jie patyrė savo tėvų namuose. Prokurorai apibūdino, kaip giliai Turpinų vaikai buvo traumuoti, ir kad žala, padaryta jų protiniam bei psichologiniam vystymuisi veikiausiai lydės juos visą likusį gyvenimą. „Tai viena žiauriausių ir sunkiausių smurto prieš vaikus bylų per visą mano, kaip prokuroro, karjerą, – tuo metu prisipažino Riversaido apygardos prokuroras Mike`as Hestrinas. – Viena iš kaltinamųjų susitarimo su teismu ir nuosprendžio jiems sąlygų buvo ta, kad jų vaikams galiausiai neteks liudyti teisme“. Abu tėvai buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos, bet po 25 metų turės galimybę prašyti malonės. Tačiau teisės ekspertai mano, kad jie niekada nesulauks malonės dėl savo padarytų nusikaltimų sunkumo, todėl už grotų liks visam gyvenimui. Tuo tarpu Turpinų vaikai pradėjo naują gyvenimą ir žengia viltingu psichologinio atsigavimo keliu. „Mane jie labai sužavėjo – savo optimizmu, savo tikėjimu ateitimi, – prieš dvejus metus sakė M. Hestrinas. – Jie turi didžiulį troškimą gyventi ir plačiai šypsosi. Aš optimistiškai žvelgiu į jų ateitį ir manau, kad jie jaučiasi taip pat“. Advokatas Jackas Osbornas, atstovavęs Turpinų vaikams, po kurio laiko sakė, kad „jie nesidairo atgal. Jie žvelgia pirmyn. Jie stengiasi mokytis, gydosi ir bando išmokti pamatinių gyvenimo įgūdžių“. „Jie visi mokosi gyventi savarankiškai, – teigė jis – Jie nenori, kad žmonės, juos sutikę, žiūrėtų į juos kaip į aukas, ir kad jie kiekvieną kartą su kažkuo susitikę, turėtų išgyventi šią traumą. Jie trokšta, kad žmonės juos pažinotų tokius, kokie jie yra ir kokiais taps“.
Šaltinis: delfi.lt