Pradėsiu nuo to, kas stebisi, kodėl aš pirma rašau vienaip apie Vyriausybę, paskui jau kitaip? Ar čia aš kažkaip verčiu kailį? O galbūt man sumokėjo?
Aha, sumokėjo. Tik moka ir moka, paskui paveja ir sumoka dar. Paskutinį kartą dalyvavau viešuosiuose pirkimuose gal prieš aštuonerius metus, pasakiau – daugiau niekada. Pasaulyje nėra sunkiau uždirbamų pinigų negu biudžetiniai pinigai (bent jau man taip atrodo). Privačiame sektoriuje savo vertę išaiškinu be vargo, parduodu tik tiems, kas patys nori pirkti, ir činkšt-brinkšt, įkrenta sąskaiton skaičiai, o valstybiniai pinigai yra ne man. Ir dar: jūs įsivaizduojate kokią nors valstybės įstaigą, kuri drįstų samdyti Užkalnį? „Tave su tavo reputacija net ne kiekvienas kalėjimas priimtų“, juokavo pažįstamas pareigūnas, kurio pavardės nenorėčiau minėti.
Lukašenka jau grasina ginkluotais įsibrovėliais, o patikėkite, jis netruks jiems Kalašnikovo šautuvus ir po kelias apkabas padalinti, ir laimės ieškotojai iš Irako ir Afganistano tikrai bus ne pirmą kartą matę tuos ginklus
Reikalas tas, kad aš vertinu Vyriausybę pagal jos darbus, ir dabar vis daugiau dalykų vyksta gerai. Galbūt todėl, kad yra didelė įtampa, hibridinis karas su Baltarusija, grėsmės kasdien (Lukašenka jau grasina ginkluotais įsibrovėliais, o patikėkite, jis netruks jiems Kalašnikovo šautuvus ir po kelias apkabas padalinti, ir laimės ieškotojai iš Irako ir Afganistano tikrai bus ne pirmą kartą matę tuos ginklus), ir Vyriausybei nebe labai daug yra, ką prarasti. Kaip sakė Terminatorius viename iš filmų: „tavo įniršis yra žymiai naudingesnis negu nusivylimas“.
Šito ir norėjau: įniršio, nekantrumo, ir truputį staigių judesių, nes tūpčiojimų ir maldavimų laikas baigėsi.
O gal todėl ministrams atsirado ryžtas žvilgsnyje, metalas balse ir sakiniuose trumpumas, kad trypčiojimas ir nuolaidžiavimas tamsiajai šalies pusei yra visai ne Vyriausybės darbas.
Trypčiojimas ir nuolaidžiavimas tamsiajai šalies pusei yra mūsų dabartinio prezidento darbas.
Grįžtant prie žmonių, kurie kažką keičia gyvenime ir kurie gerina dalykus (turiu omenyje dabartinę Vyriausybę ir jos ministrus), aš matau sveiką azartą ir apsisprendimą nebesidairyti į trumpalaikius reitingų skaičius ir ypač į moralinį šantažą iš šeimų maršų, antiskiepininkų ir lukašenkinės brigados (tai yra, kaip taisyklė, tie patys žmonės: jei už tradicinę šeimą, tai prieš skiepus ir, žinoma, jiems Gabrielius Landsbergis kaltas dėl migrantų – juk visada palaikys svetimą diktatorių, o ne savą ministrą). Jei užspaustume nosį ir praleistume su ta brigada šiek tiek daugiau laiko, galima lažintis: išgirstume apie trikojų greičių matuoklių klastą ir kosėjančių surūdijusių kibirų apmokestinimą, kuris irgi „erzina žmones“.
Garsiausiai rėkia apie „skaldomą ir priešinamą Lietuvą“ būtent tie, kas ją labiausiai skaldo ir priešina. Garsiausiai rėkia apie „skaldomą ir priešinamą Lietuvą“ būtent tie, kas ją labiausiai skaldo ir priešina.
Čia būdingas elgesys iš smurtautojo disfunkciniuose santykiuose: kuo daugiau jis terorizuoja savo partnerį ir visus aplink save, tuo labiau kaltina aplinką, kad su juo elgiamasi neteisingai, neteisėtai ir išdavikiškai.
Smurtautojas nestabdydamas traukia iš rankovės dramos kortas ir mėto jas į orą: „genocidas!“, „Holokaustas!“, „apartheidas!“, „aš kaip žydas per karą!“. Taip pat ir maršo ritmu judantieji: kažkoks grybas parašė man, kai siūliau kontaktines veiklas leisti tik tiems, kas turi Galimybių pasą: „dujų kameras pamiršai paminėti!!!“. Taip, žinoma, jei tavęs neleis į koncertą, tai čia visai kaip masiniai žmonių naikinimai per Antrąjį pasaulinį karą. Vienas prie vieno, kaip litas prie euro. Jiems nėra gėda taip kalbėti: pradėjęs įsijausti į aukos vaidmenį greitai patiki savo dramatiška tragedija ir toliau jau visai natūraliai juda scenoje, dar labiau laužydamas rankas, dejuodamas ir vartydamas akis. Žiūrėkit visi, kaip mane skriaudžia. Aš save gretinsiu su kuo tik norėsiu, nuo prikaltojo Prometėjo iki nukryžiuotojo Atpirkėjo, nes man labai reikia dramos ir užuojautos.
Taip ir šeimamaršiai ir neskiepai: jie jau nebegali gyventi be kančios, ir nebe aplinkybės sukelia jiems emocijas – ne, jie elgiasi taip, kad patys save pastatytų į kankinio poziciją ir mėgautųsi savo kančia.
Žinote, ką sako psichologai žmonėms, kurie įklimpo į smurtinius ir toksiškus santykius? „Kito žmogaus nepakeisi, neperkalbėsi ir neperauklėsi, bet tuos santykius gali palikti – tai tavo pasirinkimas, būti juose ar nebūti.“
Mūsų Vyriausybė kurį laiką buvo tokių toksiškų santykių įkaitė. „Na, jie vis tiek rinkėjai, reikia stengtis šnekėtis, aiškinti, susitarti.“ Tu gali tartis su tuo, kas pasiruošęs tartis. Tu gali derėtis su tuo, kas nors kiek pasiruošęs deryboms ir gali peržiūrėti pozicijas. Tačiau neįmanoma ieškoti sąlyčio taškų su tais, kurie ne tik nekenčia tavęs, bet dar ir gyvena, minta konfliktu, kuriems reikia dramos trikampio ir jie jame pasiruošę aukos vaidmeniui (auka – „paprastas žmogus“, agresorius – „Šimonytė“, gelbėtojas – „Prezidentas“).
Panašiai Artimuosiuose Rytuose: neįmanoma Izraeliui derėtis su tais arabų režimais, kurių vienintelis geopolitinis tikslas, svajonė ir ambicija yra Izraelio valstybės sunaikinimas.
Pamirškime skambius žodžius apie tai, kad Vyriausybė turi dirbti visiems, kad čia reikia statyti tiltus, o ne tverti tvoras, jungti, o ne skaldyti. Visa tai, žinoma, galioja, tačiau tik toms visuomenės dalims, kurios turi bendras pamatines vertybes, pripažįsta mokslo viršenybę prieš religijas (bent jau daugybos lentelės ir penktos klasės biologijos vadovėlio lygmeniu) ir yra pasiruošusios veikti XXI amžiaus erdvėje.
Likusieji turi neatimamas teises gyventi, nebūti kalinami kitaip, negu teismo sprendimu, turi teisę į neliečiamą nuosavybę ir privatumą ir daugybę kitų Konstitucijos užtikrinamų teisių.
Tačiau būti grėsme viešajai sveikatai ir saugumui, kai yra paprasti būdai ta grėsme nebūti, nėra jokia konstitucinė teisė.
Kaip nėra Lietuvoje tokios teisės – gauti Lietuvos Respublikos pasą, atsisakant fotografuotis arba fiksuoti biometrinius duomenis. Fotografuotis tavęs neprivers, jei tavo įsitikinimai to neleidžia (nes, pavyzdžiui, tu galvoji, kaip Ramiojo vandenyno laukinės gentys, kad fotografija atima tavo sielą), bet paso irgi negausi. Diskriminacija? Turbūt. Kaip ir diskriminacija parduotuvėje pagal tai, ar turi pinigų susimokėti už prekę. „Ar jūs man neparduosit automobilio tik todėl, kad aš neturiu pinigų?“. Principe – taip. Neparduosim.
Diskriminacija nėra blogas žodis. Pavyzdžiui, jei nori vairuoti autobusą, tu pamatysi, kad esi diskriminuojamas pagal tai, ar esi gavęs atitinkamas teises. Jei nori dirbti daugumą darbų, tai yra taikomas diskriminacinis reikalavimas sugebėti laiku atvykti į darbą. Gal norite darbdaviui parėkauti: „čia mano kūnas, čia mano miegas, aš kada norėsiu, tada ir eisiu į darbą, kas tu toks, kad man įsakinėtum“? Diskriminacija, rupūžėle.
Besiskiriančių porų gyvenime dažnai būna momentas, kai viena iš pusių (o jie jau gyvena atskirai), pakėlusi ragelį, išgirsta prakeiksmus ir isteriją iš buvusio partnerio, kuris vis dar negali paleisti situacijos, ir prarastoji laimė atrandama tada, kai pasakoma: „aš neturiu šito klausyti“, ir padedamas ragelis.
Ministras Dulkys, atrodo, nebesiruošia daugiau klausyti riksmų iš telefono ir tyliai, be nervų, padėjo ragelį. „Abonentas neatsiliepia, neskambinkite ir negadinkite telefono.“ Nė minute ne per anksti. Seniai metas. Yra žmonių, kurie tegu sau gyvena, bet su jais šnekėtis nebereikia.
Pakartosiu, ką ministras pasakė. Nebus karantino. Bus „nepasiskiepijusių karantinas“. Pajuskite skirtumą ir pasirinkite, kurioje pusėje norite būti.
Šaltinis: delfi.lt