Kai po operacijos atsibudau baltoje ligoninės lovoje, pamaniau – įvyko stebuklas. Aš, pasmerkta trečios stadijos onkologinės ligos, dar turėsiu galimybę pamatyti savo mielą dukrelę ir mylimą vyrą.
Su puokšte gėlių vakarop į palatą mano vyras įžengė vienas, be dukros. Keistai muistėsi, neturėjo kur dėti rankų, lyg būtume pažįstami ne dešimt metų, o tik porą dienų.
Tokio elgesio priežastis paaiškėjo netrukus. Jis pareiškė, kad nori skirtis, nes nuo šiol mums – ne pakeliui. Nuo jo žodžių man akyse susitvenkė ašaros, gerklėje įstrigo neišsakytų žodžių gumulas – ko jau ko, o šitokio akibrokšto atsibudusi po narkozės tai nesitikėjau.
Nieko jam neatsakiau, tik galva kryptelėjau link durų. Jis mane suprato ir be žodžių uždarė duris. Keista, bet nei verkiau, nei pikta buvo – tik kažkokia sunkiai nusakoma ramybė užliejo mane…
Turbūt niekad nepažinojau šio žmogaus, kuris sprendimą skirtis priėmė žmonai gulint ligos patale ir kaip niekur nieko apie tai pranešė praėjus kelioms valandoms po narkozės.
Tą vakarą užmigau prieš tai paprašiusi seselės suleisti nuskausminamųjų, nes pradėjo mausti operuotą krūtį, o gal tik greičiau norėjau užmigti, saugodamasi negatyvių minčių.
Rytas už vakarą protingesnis
Rytas pasitaikė kaip niekad gražus – švietė saulė, pro atdarą langą girdėjosi paukščių balsai. Ant staliuko stovinčios vyro atneštos gėlės buvo išties gražios, tačiau jas pasiskubinau atiduoti palatos kaimynei – vidutinio amžiaus moteriai, kuri buvo po panašios operacijos kaip ir aš.
Mane kamavo klausimas – ką gyvenime dariau ne taip, kad vyras mane paliko tokios būklės – bejėgę, iš dalies negalinčią savimi pasirūpinti, belaukiančią gydytojų verdikto dėl chemoterapijos ir besibaiminančią, kaip reikės ją ištverti.
Galų gale ar aš nusipelniau būti palikta be savo brangaus žmogaus palaikymo ir laikymo už rankos? Matyt, nusipelniau, jei taip nutiko…
Supratinga palatos kaimynė tarsi skaitė galvoje besipinančias mano mintis ir vis ramino: „Viskas bus gerai…“.
Ta jos nenusakoma ramybė kažkokiu būdu persidavė ir man, o dienos pabaigoje jaučiausi beveik pakylėta ir laukiau susitikimo su savo mažyle, kurią laikinai prižiūrėjo draugė.
Rytas už vakarą protingesnis
Rytas pasitaikė kaip niekad gražus – švietė saulė, pro atdarą langą girdėjosi paukščių balsai. Ant staliuko stovinčios vyro atneštos gėlės buvo išties gražios, tačiau jas pasiskubinau atiduoti palatos kaimynei – vidutinio amžiaus moteriai, kuri buvo po panašios operacijos kaip ir aš.
Mane kamavo klausimas – ką gyvenime dariau ne taip, kad vyras mane paliko tokios būklės – bejėgę, iš dalies negalinčią savimi pasirūpinti, belaukiančią gydytojų verdikto dėl chemoterapijos ir besibaiminančią, kaip reikės ją ištverti.
Galų gale ar aš nusipelniau būti palikta be savo brangaus žmogaus palaikymo ir laikymo už rankos? Matyt, nusipelniau, jei taip nutiko…
Supratinga palatos kaimynė tarsi skaitė galvoje besipinančias mano mintis ir vis ramino: „Viskas bus gerai…“.
Ta jos nenusakoma ramybė kažkokiu būdu persidavė ir man, o dienos pabaigoje jaučiausi beveik pakylėta ir laukiau susitikimo su savo mažyle, kurią laikinai prižiūrėjo draugė.