Visai nesenai grįžau iš Lenkijos. Norėčiau su jumis pasidalinti savo patirtimi bei įžvalgomis. Šiaip esu menininkas, darbuojuosi meno sferoje, esu inteligentas bei intelektualas, nerūkau bei nevartoju alkoholio.
Emigravo į Lenkiją
Lietuvoje jau pustrečių metų (t.y po studijų) nuolatinio darbo kaip ir neturiu, tačiau būnu retkarčiais kviečiamas į koncertus (dainuoju klasikinę bei populiariąją muziką) ir pragyvenimui man pinigų užtenka.
Savo šalį myliu. Be abejo, pas mus ne pyragai – tačiau tas pats ir visoje Europoje. Todėl toks dalykas kaip emigracija man atrodė gana neaktualus (panašus į vergavimą vardan didesnio pinigo) ir juo toliau, tuo labiau ėmiau suprast, kad palikęs tėvynę laimingesnis netapsi. Kalbu iš savo patirties.
Dauguma emigruoja į Vakarų Europą, o aš buvau emigravęs į Lenkiją. Turbūt būsiu retenybė, bet… Tiesiog buvo susiklosčiusi tokia situacija, kad iš daugybės savo gyvenimo aprašymų, kuriuos buvau išsiuntęs beveik į visas Europos šalis, į laišką šilčiausiai ir konkrečiausiai atsakė būtent iš Lenkijos – buvo paskelbta konkurso diena. Taigi, sudalyvavau.
Keisčiausia, kad nebuvo nė vieno konkurento (Lietuvoje jų vis pasitaikydavo). Visgi, nesitikėjau, kad laimėsiu… Ir laimėjau. Labai apsidžiaugiau. Pagalvojau: „Kam tokia Vokietija, Anglija ir Prancūzija, kur pagal mano specialybę į vieną vietą konkurentų plūsta šimtais… Ir bus tik be reikalo išmesti dideli pinigai kelionei… O Lenkija čia pat – galiu parvažiuot namo per atostogas.“
Taip, laimėjau konkursą ir man buvo pasiūlytas 0,5 etato darbas ir 580 Eur (2500 zl) atlyginimas. Tai mane visai tenkino. Gavau ir užduočių namų darbams bei prašymą kuo greičiau atvykti dirbti.
Persigalvojo dėl algos
Taigi, trumpam grįžau į Lietuvą, atlikinėjau namų darbus ir ruošiausi kelionei. Po dviejų savaičių atvažiavau. Buvau apgyvendintas savo darbovietėje – be abejo, su sąlyga iki kol susirasiu butą.
Darbovietės vadovybė mane pradžioje pasitiko labai mandagiai, visgi, man atvažiavus dar neleido dirbt – liepė palaukt, kol būsiu „įforminamas“. Taip praėjo visa savaitė. Be darbo. Kurį aš norėjau dirbt, bet kurio man dirbt vadovybė neleido – vis tempė gumą.
Tik kartą teko išvyst savo bendradarbius. Jei atvirai, įspūdis, ne koks – jie iškart paklausė, ar gerai kalbu lenkiškai? Atsakiau, kad šiek tiek. Tai jiems nelabai patiko – girdėjau, kaip už akių mane kaip „litwyną“ stipriai pašiepė.
Taigi. Praėjau sveikatos patikrinimą ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Viskas gerai. Pristačiau, tačiau man buvo liepta dar kelias dienas laukt, kol bus pasirašyti dokumentai. Tik kai vėl nuėjau, man vietoj 580 eurų pasiūlė 350 eurų (1500 zl). Tada net suakmenėjau iš nuostabos – juk konkurso metu buvo pasiūlytas visai kitas atlyginimas…
„Tai ką jie čia dabar išsidirbinėja?“ – bandžiau jų paklaust, bet viena valdžia siuntė prie kitos, dar kita dar prie kitos ir taip neišsiaiškinau, kodėl tokia situacija. Vėliau mane tiesiog kaip šunį išspyrė į gatvę – buto dar nebuvau susiradęs.
Kaip tyčia tame mieste ir aplinkui beveik nėra žmonių, kurie nuomotų butus, o pigiausias hostelis nakčiai kainuoja 20 Eur (86 zl) – net ir Vilniuj rastum po 10 Eur ir net mažiau. O jei kas ir nuomoja butą, tai pigiausias ten būtų mažiausiai už 700 zl.
Bet kai tau jau siūlo nebe 2500, o 1500 zl, taip greitai pakeičia nuomonę, tai žmogus, supranti – reikia susikraut lagaminus ir grįžt į tėvynę.
Skaudėjo man širdį grįžtant, bet ir kažkaip palengvėjo. Negaliu nieko blogo pasakyt apie paprastus lenkų žmones; medikus, bankininkus, pardavėjus. Patiko man labai lenkiškas maistas (jis, beje, pigesnis nei Lietuvoje), nuoširdžios ir merginos, bet…
Tas miestas toks neeuropietiškas – pilna rėkaujančių benamių, šaligatviai apdergti. Kad ir kokie mes būtume laikomi „atsilikę“, Lietuva vis tiek man pasirodė labiau pažengusi nei Lenkija.
