Išgirdusi raginimą profilaktiškai tirtis sveikatą, radviliškietė įtūžo: geriau mirti, nei su daktarais reikalų turėti

Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame reiškiamas susirūpinimas dideliu lietuvių sergamumu įvairiomis lėtinėmis ir onkologinėmis ligomis. Jame kažkoks privačios klinikos gydytojas postringauja, kaip svarbu kasmet profilaktiškai tirtis visus galus. Esą, tai gerokai sumažintų žmonių mirštamumą, nes leistų daugelį ligų nustatyti ankstyvose stadijose. Negaliu ginčytis.

Bet kodėl nutylima, dėl ko daugelis lietuvių kaip ugnies bijo apsilankymų pas gydytojus? Kodėl žmonės vengia ligoninių ir poliklinikų net kai jiems tikrai blogai, o ką jau kalbėti apie ėjimą šiaip pasitikrinti?

Aš jums pasakysiu kodėl – nes mūsų sveikatos sistema yra tiesiog siaubinga. 90 procentų ten dirbančių net į turgų kopūstų pardavinėti negalima leisti, ką jau kalbėti apie kontaktą su sergančiais žmonėmis.

Vos patekęs į ligoninę išvysti krūvą surauktų „snukių“ ir pajunti baisingą nepasitenkinimą, ko gi tu čia atsigrūdai. Ne, raudono kilimo nutiesti niekas neprašo, bet kas mėnesį kiekvienas dirbantis sumoka solidžią PSD sumą, o kai jam prireikia pagalbos, su juo elgiasi kaip su šiukšle.

Mūsų šalyje didžioji dalis gydytojų kupini pykčio, nuolat nepatenkinti, su žmogumi bendrauja grubiai, yra abejingi ir net tyčiojasi. Taip, yra labai atsidavusių, nuostabių medikų. Gaila, kad jų tiek mažai.

Dažnai nepasitenkinimą nuo gerbiamų medikų veidų nušluoti padeda nedidelio popierėlio kyštelėjimas į kišenę. „Patepti“ jie iš karto nušvinta, tyrimai ir visi reikalai staigiai pajuda į priekį ir pacientas trumpam gali pasijusti kaip žmogus, kurio sveikata tikrai kažkam rūpi. Gal čia tokia strategija elgtis kuo šlykščiau, kad gautum kyšį? Maždaug, akivaizdžiai parodysiu, koks geras tampu gavęs pinigėlį. Bet gal tada nereikia visur viešai trimituoti, kaip kyšis išpurvina ir klijuotis ant durų lipdukų, kad didžiausia padėka – paciento šypsena. Geriau klijuokit lipduką su užrašu, kiek kainuoja normalus bendravimas, kiek procedūrų ir tyrimų paspartinimas, žodžiu, savo kainoraštį.

Apie milžiniškas, kartais ir metus trunkančias eiles į tam tikrą procedūrą, aš jau nekalbu. Smagiausia, kad nors deklaruojama, jog privalomuoju sveikatos draudimu draustam piliečiui sveikatos priežiūros paslaugos nemokamos, vis tiek visur už viską tenka mokėti. Kartais tikrai nemažus pinigus.

O kur dar aplaidumas ir žmonių „nugydymas“. Tikrai beveik visi žino bent vieną istoriją iš artimos aplinkos, kai daktarai ne tik kad nepadėjo, bet dar pablogino sveikatą ar net nuvarė į kapus.

Todėl geriau jau mirti, negu Lietuvoje susirgti ir patekti pas tokius gydytojus. Gal išspyrus iš ligoninių visus sovietinius „senbezdas“, kurių pagarbos pacientui niekas taip ir neišmokė, situacija pasikeistų.