Po lemtingos avarijos Japonijos Tokaimuros atominėje elektrinėje 1999 m. Hisashi Ouchi prarado didžiąją dalį odos, jo kūnas nebefunkcionavo, iš akių bėgo kraujas, tačiau artimieji ir medikai kažkodėl leido jam kankintis ir eksperimentavo net 83 dienas…
1999 m. rugsėjo 30 d. Hiashis Oučis su dviem kolegomis iš Japonijos branduolinio kuro perdirbimo gamyklos (JCO) skubėjo užbaigti branduolinio kuro užsakymą eksperimentiniam reaktoriui Tokaimuros atominėje jėgainėje – pirmoje Japonijoje atominėje elektrinėje. Norėdami sutaupyti laiko, trys vyrai, nepaisydami protokolų, rankomis maišė branduolines ir chemines medžiagas.
Kai H. Oučis pasilenkęs virš degalų talpos pylė uraną iš nerūdijančio plieno kibiro, įvykusi branduolinė reakcija jį apšvitino – tai buvo didžiausias radiacijos kiekis, kokį tik iki tol buvo gavęs žmogus. Po incidento vyriškio gyvybę prieš jo valią palaikė 83 dienas, nuo didžiulio apnuodijimo radiacija jo kūnas visiškai nustojo funkcionuoti, rašoma thevintagenews.com.
Ne pirmas incidentas Tokaimuros atominėje jėgainėje
Japonijoje Tokajo mieste veikianti JCO priklausė branduolinių elektrinių tinklui, kuris aprūpino elektra didžiąją dalį Japonijos.
Tokajuje atidarius pirmą šalyje komercinę atominę elektrinę, įsisteigė keliasdešimt įmonių ir institucijų, kurios tiekdavo elektrinėms kurą, atlikdavo branduolinius tyrimus ir išgabendavo radioaktyviąsias atliekas.
Likus dvejiems metams iki incidento, 1999 m. Japonijos energijos reaktorių ir branduolinio kuro plėtros korporacijai (PNC) priklausančioje branduolinėje saugykloje nugriaudėjo sprogimas. Kadangi darbuotojai buvo per mažai apmokyti, mažo aktyvumo skystųjų atliekų apdorojimo metu (kai branduolinės atliekos perkeliamos į asfaltą, kad saugiai ten būtų), darbų eigą neretai sutrumpindavo. Dėl to galiausiai įvyko sprogimas ir paskleidė nedidelį radiacijos kiekį aplinkinėje teritorijoje.
Iš pradžių pranešė kad radiacijos lygis už pastato ribų viršija normą tik 20 proc., vėliau paaiškėjo, kad realus skaičius yra keliasdešimt kartų didesnis. Taip pat paaiškėjo, kad dalis techninės priežiūros darbuotojų buvo išvykę žaisti golfo, taigi likusių darbuotojų buvo per mažai. PNC saugykla buvo uždaryta iki 2000 m., tačiau 1999 m. įvykusi tragedija rodo, kad iš pirmosios avarijos klaidų nebuvo pasimokyta.
Kaip H. Oučis tapo daugiausiai radiacijos gavusiu žmogumi visoje žmonijos istorijoje
1999 m. rugsėjo 30-osios rytą JCO technikams H. Oučiui, Masato Šinoharai ir Jutakai Jokokavai buvo nurodyta per trumpą laiką sumaišyti naują branduolinio kuro partiją eksperimentiniam greitajam dauginimo reaktoriui „Joyo“. Už keturių mylių nuo PNC gamyklos, kurioje 1997 m. įvyko avarija, esančioje JCO gamykloje urano heksafluoridas buvo perdirbamas į prisodrintą urano dioksidą – pagrindinį produktą, naudojamą branduolinių reaktorių kuro strypuose.
Tai buvo pirmoji JCO kuro partija „Joyo“ reaktoriui per trejus metus, o darbuotojai taip ir nebuvo tinkamai paruoši darbui. Tikėdamiesi suspėti iki nustatyto termino ir visiškai nesuvokdami galimų pasekmių, trys technikos specialistai nusprendė paspartinti procesą. Jie sumaišė chemines medžiagas nerūdijančio plieno kibiruose ir supylė jas į plačią tirpinimo talpyklą, užuot palaipsniui, per ilgesnį laiką, naudoję siaurą, aukštą buferinę talpyklą, kaip numatyta pagal protokolą.
Technikai į tirpinimo rezervuarą supylė septintąjį kibirą su cheminėmis medžiagomis, kad mišinys pasiektų „kritinę masę“, arba mažiausią branduolinio skilimo kiekį, kurio reikia reakcijai sukelti. Į talpyklą įpilto tirpalo sudėtyje buvo septynis kartus daugiau uranilo nitrato – radioaktyvaus kuro, naudojamo branduoliniams reaktoriams.
Plačiame rezervuare buvo puikios sąlygos branduolinei reakcijai, ir H. Oučiui su M. Šinoharai pasilenkus virš rezervuaro akimirksniu prasidėjo nekontroliuojama branduolių dalijimosi grandinė. Tęsiantis grandininei reakcijai ir įsijungus radiacijos signalizacijai, technikai pamatė mėlyną blyksnį cisternoje, kuris veikiausiai buvo intensyvios radiacijos ženklas.
Vyrus apšvitino gama spinduliais, kurie iš karto sukėlė skausmą, pykinimą ir kvėpavimo sutrikimus. H. Oučis gavo didžiausią radiacijos dozę, jis vėmė ir prarado sąmonę. Galiausiai vyrams pavyko evakuotis iš pastato kartu su kitais darbuotojais, nesuvokiant, kad pavojinga radiacija paveikė ne tik juos pačius, bet ir daug daugiau žmonių.
Šis įvykis buvo didžiausia branduolinė avarija Japonijoje iki pat 2011 m. įvykusios Fukušimos branduolinės katastrofos, teigiama wikipedia.org.
83 siaubo kupinos dienos
Trys technikai patys tapo radioaktyviais ginklais. Visi trys jie gavo dideles radiacijos dozes. J. Jokokava gavo tris sievertus (Sv), M. Šinohara – 10 Sv, o H. Ouchis buvo apšvitintas 17 Sv – beveik dvigubai daugiau nei mirtinas kiekis.
Ouchi apšvita buvo didžiausia spinduliuotė, kurią kada nors patyrė bet kuris žmogus. Jam beprotiškai skaudėjo, jis vos galėjo kvėpuoti. Atvykęs į ligoninę jis jau buvo smarkiai vėmęs ir nukritęs be sąmonės. H. Ouchi spinduliuotės nudegimai apėmė visą jo kūną, o iš jo akių bėgo kraujas, rašoma allthatsinteresting.com.
H. Ouchį perkėlė gydyti į Tokijo universiteto ligoninę. Gydytojai buvo sukrėsti pamatę, kad jo baltųjų kraujo kūnelių skaičius beveik lygus nuliui, todėl praktiškai nebeliko imuninės sistemos. Didžiąją kūno dalį dengė stiprūs radiaciniai nudegimai, visi vidaus organai buvo pažeisti.
Gydytojai jį paguldė į specialią palatą, kad išvengtų infekcijos, ir įvertino vidaus organų pažeidimus. Po trijų dienų jis buvo perkeltas į Tokijo universiteto ligoninę, kur nuspręsta išbandyti eksperimentinę kamieninių ląstelių procedūrą.
Vyriškiui atliko eksperimentinę jo sesers kraujo kamieninių ląstelių transplantaciją, persodino odą, bet dėl stipriai apšvitintų chromosomų organizmas nebepajėgė pagaminti naujų odos ląstelių, kurios padėtų prigyti persodintai odai ir ląstelėms. Nuėmus tvarsčius H. Oučiui oda nusilupo kartu su jais, o iš akių pasipylė kraujas. Tačiau jo šeimai primygtinai reikalaujant, gydytojai tęsė eksperimentinį gydymą.
Jis patyrė kelis širdies smūgius, tačiau kiekvieną kartą artimųjų prašymu buvo gaivinamas, nors šansų pasveikti nebebuvo. H. Oučis šaukė nebegalintis ištverti gydymo procedūrų, o kartą išrėkė: „Aš nebegaliu to ištverti, aš nesu bandomasis triušis.“
Po 83 dienų, 1999 m. gruodžio 21-ąją H. Oučis mirė ligoninėje nuo širdies smūgio, kuris įvyko nustojus funkcionuoti daugeliui organų, ir vargšas vyras buvo išlaisvintas nuo kančių.
Padariniai
1999 m. Tokaimuroje įvykusios branduolinės avarijos metu nukentėjo tūkstančiai žmonių. H Oučio bendradarbis M. Šinohara po incidento gyveno septynis mėnesius, kentėdamas nuo panašių radiacijos simptomų, jam nyko oda, organai nefunkcionavo, visiškai sunyko imuninė sistema. Galiausiai jis mirė nuo plaučių ir kepenų nepakankamumo 2000 m. balandžio 27 d. Trečiasis darbuotojas ir prižiūrėtojas J. Jokokava, kuris stovėjo už kelių metrų nuo kolegų per pirmąjį radiacijos sprogimą, išgyveno nedidelę radiacinę ligą. Praėjus metams po avarijos jį apkaltino nusikalstamu aplaidumu.
Bendrovė JCO, kurioje dirbo trys vyrai, buvo priversta išmokėti 121 mln. JAV dolerių kompensaciją vietos gyventojams, kurie per avariją buvo priversti evakuotis iš savo namų. Praėjus dvylikai valandų po incidento, 300 000 gyventojų buvo liepta likti namuose ir nutraukti žemės ūkio darbus – vienintelį daugelio vietos šeimų pragyvenimo šaltinį. JCO prireikė 15 dienų, kad aprūpintų visuomenę smėlio maišais ir kitomis apsaugos priemonėmis.
Po avarijos mažiausiai 667 darbuotojų, gyventojų ir avarinių tarnybų darbuotojų radiacijos tyrimų rezultatai buvo teigiami. Net ir visiškai uždarius elektrinę, išliko aukštas radioaktyviųjų dujų lygis. Galiausiai paaiškėjo, kad buvo paliktas įjungtas stogo ventiliatorius, kuris paskleidė radioaktyviąsias medžiagas į orą. Tokajo branduolinė elektrinė veikė dar dešimtmetį iki 2011 m. Tokajo žemės drebėjimo ir po jo sekusio cunamio. Ji daugiau nebuvo atidaryta.
Šaltinis: Delfi.lt
