Jis prabunda kasnakt ketvirtą ir būdrauja. Vilko valanda vadinamą laiką mėgsta neramios mintys – šių plūstančių nelauktų viešnių sunku atsikratyti. Penkių vaikų tėtis Mindaugas Mačionis (38 m.) prisipažįsta, kad neretai mintimis klausia savo šviesaus atminimo žmonos Dianos: „Kodėl tu mane palikai?“ O atsakymo nesulaukia.
Jis prabunda kasnakt ketvirtą ir būdrauja. Vilko valanda vadinamą laiką mėgsta neramios mintys – šių plūstančių nelauktų viešnių sunku atsikratyti. Penkių vaikų tėtis Mindaugas Mačionis (38 m.) prisipažįsta, kad neretai mintimis klausia savo šviesaus atminimo žmonos Dianos: „Kodėl tu mane palikai?“ O atsakymo nesulaukia.
Kai Diana, pakirsta sunkios onkologinės ligos, mirė, vyriausiam sūnui Dainiui buvo 18-a, Lukui – 9-eri, Modestui – 7-eri, Gabrielei – 6-eri, Simui – 3-eji metai. Dainius – Dianos sūnus iš pirmos santuokos, jį Mindaugas su žmona augino nuo 7-erių metų. Dabar vaikinas su drauge gyvena Londone, bet dažnai grįžta namo aplankyti savo brolių, sesutės ir tėtį atstojančio Mindaugo. 38-erių našlys sunkiai išgyveno skaudžią žmonos netektį ir tik dėl vaikų neleido sau palūžti. Jau ketverius metus rūpestingas tėtis atsakingai tvarkosi vienas, džiaugiasi, kad jo vaikai yra geri, draugiški, atjaučiantys, mūru stoja vienas už kitą.
Penkiolika laimingiausių metų
Penkiolika santuokos su Diana metų Mindaugas apibūdina kaip pačius šviesiausius, gražiausius ir laimingiausius. „Diana į Vilnių atvyko iš Telšių, aš – iš Molėtų. Vilniaus universitete ji įgijo buhalterinės apskaitos specialybę, aš – Gedimino technikos universitete automechanikos inžinieriaus. Kai 2001 metais susitikome, mudu jau dirbome. Draugavome, santykiai peraugo į meilę, po 4-erių metų susituokėme. 2016 metų sausio 23-iąją Diana mirė. Nepaprastai gražiai nugyvenome penkiolika metų. Lyg žinodami, kad mums kartu būti skirta nedaug, džiaugėmės viskuo, mylėjome, jautėmės laimingi, kūrėme namus, iš meilės vienas po kito gimė sveiki ir gražūs vaikai. Mūsų požiūris į šeimą sutapo. Abu – tikintys, kiek Dievas mums siuntė atžalų, tiek ir susilaukėme.
Turėjome daug ateities planų. Įkūrėme buhalterinių konsultacijų įmonę „MinDiana“. Nusipirkome sodo namą, pasistatėme priestatą, ketinome toliau plėsti patalpas, kad būtų daugiau kambarių vaikams. Pagal išgales keliavome, kartais ilsėdavomės Turkijoje, Egipte.“
Nelaukta viešnia
Mindaugas pasakoja, kad liga į jų namus atslinko netikėtai. „Gimus Simui, žmonos krūtyje apčiuopiau guzelį, pradėjau prašyti, kad nueitų pasitikrinti. Paskui save kaltinau – gal nereikėjo versti jos tai daryti? Kai medikai paėmė mėginėlį histologiniam tyrimui atlikti, prasidėjo skausmai – tarsi būtų supykdę auglį. Jai teko iškęsti krūties vazektomiją, chemoterapiją, spindulinį gydymą. Aš nežinojau, kad tai – ketvirtos stadijos auglys. Kai po operacijos nuėjau pas gydytoją dokumentų, man pasakė, kad padėtis labai bloga, tačiau Diana tikino, esą dabar jau viskas gerai, ji neva jaučiasi pasveikusi. Ir pasitikrinti reikės atvykti tik po šešių mėnesių. Nerimavau, kodėl toks ilgas tarpas tarp patikrų. Dabar suprantu, kad, norėdama mane apsaugoti, ji man tiesos nesakė.
Plaukučiai, nuslinkę po chemoterapijos, ataugo… O po šešių mėnesių jos jau nebebuvo…“
Ar Diana jautė, kad pamažu iškeliauja? Į šį klausimą Mindaugas vis dar neranda atsakymo. „Ji tikėjo, kad pasveiks, visada linksma, optimistiška, šilta ir geranoriška. Niekada nesiskųsdavo, sakydavo, kad viskas yra gerai. Dabar manau, kad tikrąją padėtį ir blogą savijautą ji slėpė net nuo manęs. Savo tėvams, kad serga, nesakė – nenorėjo jų jaudinti, neleido ir man apie tai prasitarti. Tėvai apie dukters ligą sužinojo tik tada, kai mirė.
Būdavo, grįžta žmona iš gydytojų, šypsosi: „Viskas gerai, tyrimai neblogi.“ Kartais lyg ir juokaudama pasakydavo: „Dar reikia vaikus užauginti.“ Vengė pokalbių apie ligą, tad ir neišsišnekėjome. Gal todėl, kad net minčių apie blogą baigtį sau neleido, mudu tam nepasiruošėme ir neparuošėme vaikų. Jei apskritai įmanoma pasirengti mirčiai, kai esi jaunas, kai gyvenimas, regis, tik prasideda, turi tiek gražių ateities planų.“
Nesuvokė, kad iškeliauja
Mindaugas pasakoja, kad žmona sirgo trejus metus. Visą tą laiką jiedu, dalydamiesi darbais, sukosi patys. „Atšventėme Dianos keturiasdešimtmetį, o po metų jos netekome. Manau, Diana net pati nesuvokė, kad iškeliauja. Guodėsi: „Nesuprantu, kas man darosi, niekaip nerandu sau vietos.“ Paskambino man į darbą, paprašė paimti vaikus iš darželio. Grįžęs radau ją gulinčią, kaip ir palikau išvykdamas į darbą. Iškart iškviečiau greitąją, nuvežiau į Antakalnį, į miesto ligoninę. Po valandos gydytoja priekaištavo: „Ko jūs man nesakėte, būčiau net rentgeno nuotraukos nedariusi.“ Spindulinio gydymo padarinys – pažeistas plautis. Šeimos gydytoja manė, kad Diana serga plaučių uždegimu, skyrė dvigubą antibiotikų kursą. Plaučiuose pradėjo kauptis vanduo.
Na, o tą dieną, kai nuvežiau į ligoninę, paskambinau Dianos tėvams, kad atvyktų. Tiesa, turbūt pirmiau pranešiau jos broliui. Ne viską prisimenu – tos dienos pralėkė tarsi rūke. Tėvai atvažiavo, bet atsisveikinti su dukra nebespėjo. Palikau vakare ją ligoninėje, nes važiavau į stotį pasitikti traukiniu atskubančių tėvų, parsivežiau į mūsų namus, o šeštą ryto man paskambino iš ligoninės ir pasakė, kad Diana mirė.“
Mindaugas Mačionis su vaikaisDainius Labutis
Išgyventas šokas
„Tą akimirką mane turbūt ištiko šokas. Patyriau baisų stresą. Kartais žmonės po truputį susitaiko su artėjančia mylimojo netektimi, jeigu apskritai įmanoma su tuo susitaikyti. Nė akimirkos neleidau sau pagalvoti, kad Diana, tokia linksma, gyvybinga, mylinti gyvenimą moteris, mus paliks. Jausmas, kad ant manęs nusileido juodas klampus debesis… Kaip vaikams pasakyti, kad neteko mamos? Užgriuvo laidojimo rūpesčiai. Išsikviečiau savo tėvus, jie iškart atvažiavo. Ne viską iš tų tragiškų dienų atsimenu. Žinau, kad vaikai buvo pas mano seserį, bet kaip pas ją nuvažiavo, nepamenu. Turbūt sesuo pasiėmė. Laidojome Dianą Molėtuose. Taip nusprendėme drauge su tėvais. Su vaikais kalbėtis pradėjau iš tolo: „Ar žinot, kad mama sunkiai sirgo?“ Kalbu, o ašaros rieda… Dukra iškart paklausė: „Mama mirė?“ Visi puolė į ašaras. Mažasis, nors tebuvo trejų, taip pat viską iškart suprato. Miegodavo su manimi ir kasvakar kartodavo: „Pasiilgau mamos.“ Širdis plyšta, kad nebėra mylimos moters ir kad vaikų širdutės plyšta iš skausmo. Žinojau – vaikams reikia išsikalbėti, išsiguosti. Iš pradžių dažniau susėsdavome pasišnekėti, dabar šiek tiek rečiau, bet turbūt nėra dienos, kad neprisimintume mamos su didele meile ir šiluma. Visiems jos trūksta, dukrai ypač reikia mamos patarimų, moteriško pavyzdžio. Simas vis dar kartoja, kad labai jos pasiilgo. Visi vaikai ilgisi, atsivėrusios tuštumos niekas neužpildys. Jos trūks visą gyvenimą. Kad ir kaip stengčiausi, aš jos nepakeisiu. Simas darželyje nuolat glausdavosi prie auklėtojų. Prieš išleistuves vaikams buvo pateiktas klausimynas, kuo nori būti užaugę, ką pardavinėtume, jeigu turėtume parduotuvę, ir t. t. Įstrigo klausimas apie laimingiausią jų dieną. Simas, nors jam buvo šešeri, nesusimąstydamas atsakė: „Kai buvo gyva mama.“ Šiandien šnekėjausi su jo mokytoja, sakė: „Tai mūsų pavyzdys, mokiniams patariu imti pavyzdį iš Simo. Draugiškas, pasitempęs, paklusnus, visur noriai dalyvauja.“ Geri mano vaikai – geba atjausti, laikosi kaip kumštis. Kartais gal ir pasipeša, bet kai reikia, vienas už kitą stoja siena. Jei klasėje kuris turi bėdų, vyresnieji eina aiškintis.
Mirus Dianai, du mėnesius vežiojau juos į Antakalnį pas psichologą. Kai specialistas pasakė, kad viskas jiems gerai, vizitus baigėme. Bet didžiulė trauma dėl mamos netekties turėjo įtakos dukros ir vyriausiojo sūnaus mokslams.“
Ant stalo – penkios lėkštės
Mindaugas dirba mersedesų sunkvežimių autoservise. „Darbas – ne iš lengvųjų, bet juo esu patenkintas, dirbu toje pačioje įmonėje nuo 2005 metų, mane vertina, gerbia, supranta. Mano darbdaviai labai geri, palaiko, atsižvelgia į mano šeimos poreikius, iš darbo išleidžia anksčiau, kad spėčiau laiku susirinkti vaikus iš ugdymo įstaigų. Man priklauso du tėvadieniai, visada juos gaunu. Susikaupia įvairių reikalų, reikia apsitvarkyti namučius. Eilinės dienos pralekia akimirksniu: išvažiuojame anksti ryte, grįžtame vakare, lekiu į parduotuvę, paskui gaminu vakarienę, paruošiu maisto ir kitai dienai, kad grįžę po pamokų vaikai turėtų ką valgyti. Gaminti visada mokėjau, mudu su žmona dalydavomės buities darbais. Tik drabužių skalbimas buvo jos stichija. Kai pradėjau skalbti, iš mašinos ištraukdavau ir visai susitraukusių drabužių – ne tą režimą nustatydavau.
Kol kas visa namų ruoša – mano rankose. Dukra nori padėti virtuvėje, blynų broliams iškepa. Viešėdama pas močiutę išmoko kepti sausainius, žada savaitgalį savo konditerijos meną atskleisti. Kai atvažiuoja močiutė, vaikai prašo išvirti manų košės. Arba Gabrielė paskambina jai pasikonsultuoti, kaip virti. Auga šeimininkė.
Sekmadieniais važiuojame į kiną, vaikams patinka pasiausti batutų parke. Stengiuosi, kad jie turėtų pramogų.“
Mėginu įsivaizduoti, kaip sukasi šeimos galva, kai ant stalo rytais, per pietus, vakarais yra išdėliojamos penkios lėkštės, tenka pamaitinti gausią šeimą. Berniukai augantys, valgūs… „Maisto mūsų šeimai reikia nemažai. Kasdien verdu sriubą, vaikai mėgsta visokias košes, makaronus su dešrelėmis.
Mirus žmonai, elektroniniu laišku pasiteiravau dėl paramos. Gavau atsakymą, kad mums parama iš valstybės nepriklauso. Jei uždirbi vienu centu daugiau, nei nustatyta skurdo riba, lieki už borto. Valstybė prigalvoja tik ribojančių įstatymų. Dabar vyresnėlis gali prižiūrėti jaunesniuosius, o seniau… Vienų vaikų palikti negali, o pinigėlius uždirbti reikia. Pasamdyti žmogų, kuris juos prižiūrėtų, nėra iš ko. Vaikai likdavo pailgintos dienos grupėse.
Pradinės mokyklos direktorė vaikus maitino nemokamai, bet žinote, kaip yra: kai nemokamai valgo drauge su socialiai remtinais vaikais, kiti pašiepia. Maniškiams pasidarė gėda. Kai vyresnėlis pradėjo mokytis penktoje klasėje, nutariau kiekvienam įdėti pinigėlių, kad nusipirktų pietus, nes pašaipos, patyčios mokykloje yra nepakeliamos. Mirus žmonai, mano vaikai patyrė baisių patyčių. Esą jie prastesni už kitus. Kai kurie vaikai nepaprastai žiaurūs.“
Gerų žmonių pagalba
Mindaugas labai vertina gerų žmonių pagalbą jo šeimai. Pasakoja, kad buvusi žmonos trenerė yra subūrusi grupę moterų, kurios, užuot įsigijusios po naują rankinę, padeda jo atžaloms. „Kartais nusiveža vaikus nupirkti jiems drabužėlių, padovanoja bilietų į teatrą ar kokių kitų malonių dovanėlių įteikia. Jeigu klausiate apie pagalbą, labiausiai reikėtų, kad koks nors artimas suaugęs žmogus dažniau su vaikais pabūtų. Man neužtenka laiko ilgiau su jais pasišnekėti, nors tam skiriu visą laisvalaikį. Kartais atvyksta Simo krikšto mama, pamaitina, padeda paruošti pamokas. Tada man yra ramiau, galiu ilgiau darbe pasilikti. Mano vaikai savarankiški. Jie stengiasi viską, ką gali pagal savo amžių, pasidaryti patys. Namų darbus tikrinu, bet pirmiau patys vieni kitų patikrina. Po manęs namų vairą yra paėmęs vyriausias sūnus. Jis atsakingas už mažesniuosius.
Visada pasišnekame apie tai, kaip sekėsi mokykloje, kas nauja jiems nutiko. Pasiimame Simą, vos susėdame į mašiną, jau nebereikia klausi, kas kur buvo, ką matė ar girdėjo, viską išpasakoja, kol parvažiuojame. Modestas lanko futbolą, Lukas susidomėjo muai tai treniruotėmis. Nusprendėme, kad abu eisime į sporto klubą. Duktė lankė dailųjį čiuožimą, jai puikiai sekėsi, bet dėl ligų negalėjo lankyti, dabar nori šokti.“
Paklaustas apie šeimos atostogas, Mindaugas sako, kad kur nors toliau išvažiuoti neturi galimybių. „Per trumpąsias atostogas vaikai būna namie, žaidžia kieme ar stalo žaidimus, o vasarą praleidžia pas mano mamą Molėtuose. Jiems labai patinka būti pas močiutę kaime. Aš tada daugiau laiko galiu skirti darbui.“
Nekasdienė kasdienybė
„Turime kiemą, daržą, špinatai šiemet per visą žiemą žaliavo. Pasisodinam agurkų, pomidorų, cukinijų, salotų, svogūnų. Mažasis laukia vasaros, labai nori žolę pjauti. Turime gerus kaimynus, per vieną patekome į TV3 projektą „Namų idėja su „IKEA“ – dizainerė iš pagrindų pakeitė mūsų virtuvės interjerą. Esu labai patenkintas, atsirado vietos virtuvės reikmenims tvarkingai susidėti.
Turim du naminius katinus ir lauke šuniuką. Lukas be savo katino neina miegoti. Kitas katinas – migruojantis, tai pas mane įsirango, tai pas berniukus.
Batų, drabužių pirkti važiuojame visi kartu. Matuojamės, vieni kitiems patariame. Kalėdas, Velykas sutinkame pas mano mamą. Palaidojau žmoną, o po trijų mėnesių – tėvuką. Iš giedro dangaus… Išvežė į ligoninę dėl širdies sutrikimo, o ten nustatė, kad kraujo vėžys. Gydė, paskui ištiko sepsis, ir per dieną jo netekome. Tuos metus gyvenau tarp Vilniaus ir Molėtų. Penkias dienas dirbu, tada su vaikais lekiam į kaimą, sekmadienį vakare grįžtam, vėl į darbus, darželius ir mokyklas. Viską kaime sutvarkėm, uždarėm, kad mamai vienai nereikėtų ūkiu rūpintis. Tėvų šeimoje esame keturiese, visi mėgstame grįžti į gimtuosius namus. Sesuo gyvena Molėtuose, vienas brolis Vilniuje, kitas Švedijoje. Mudu su žmona daug metų važinėdavome į Švediją sezoninių darbų dirbti, paskui brolis 2008-aisiais per krizę nuvažiavo pas tą patį ūkininką darbuotis ir liko ten.“
Vieno atsakomybė
Pasak Mindaugo, meilės ryšys su vaikais įtraukia į realybę, tada ir pamatai, koks yra tikrasis gyvenimas. Nukrenta rožiniai akiniai. „Kas man sunkiausia? Pavargsti visą laiką būti vienas, visus rūpesčius ant savo pečių nešti. Atsakomybė už vaikus dabar yra tik mano vieno rūpestis. Dviese pasidalini ne tik darbus, bet ir atsakomybę, o vienas pats esi v i e n a s. Dukra sirgo, vakar vyriausią sūnų iš ligoninės parsivežiau. Penktadienį bėgo į autobusą ir susitrenkė su kitu bėgusiu berniuku. Krito, susimušė kelį. Nuvežiau į ligoninę, iš sąnario ištraukė šimtą gramų kraujo, sugipsavo koją. Guli namie, broliai ir sesė apšokinėja, prinešė valgyti, jam kompaniją palaiko. Didžiausias mano troškimas – kad vaikai būtų sveiki ir laimingi, kad mokytis jiems sektųsi, kad pastatyčiau ant kojų. Galvoti apie savo asmeninį gyvenimą neturiu kada ir nėra noro. Kai keturi vaikai, nesitiki, kad bus lengva sutikti žmogų, kuriam reikėtų tokios svetimos naštos. Vaikai – džiaugsmas man, o kitam – nebūtinai.
Sunku, kai kamuoja nemiga. Kasnakt prabundu ketvirtą ir nežinau, užmiegu ar neužmiegu. Toks snūduriavimas, galva neišsijungia. Plūsta visokios mintys. Keliuosi, ruošiu vaikams pusryčius, septintą sėdame į automobilį. Išvežioju juos po mokyklas ir skubu į darbą.
Kai kurie žmonės stebisi, kad neišdalijau, neišmėčiau savo vaikų. Mane šokiruoja toks požiūris. Neįsivaizduoju, kad tai apskritai įmanoma. Nesuprantu, kaip galima palikti savo vaikus! Pažįstu ne vieną išsituokusią moterį, kurių buvę vyrai yra pamiršę, kad turi atžalų. Vieną paliko besilaukiančią. Ar galima vyrą vadinti vyru, jei jam nebereikalingi jo paties vaikai? Tai jau – ne vyras.“
Mindaugas Mačionis su vaikaisDainius Labutis
Skausmas nemąžta
Pirmus pusantrų metų Mindaugas su vaikais Dianos kapą Molėtuose lankydavo kiekvieną savaitgalį. „Mažasis Simas sakydavo: „Aš neisiu, būsiu mašinoje.“ Manau, taip reiškėsi vaiko kančia. Dabar jau ir jis sodina ant kapo gėles. Diana buvo nuostabi moteris, mama. Kai tokio žmogaus netenki, nepakeliamo skausmo minutę pagalvoji, kad daugiau griuvėsių sieloje palieka gėris nei blogis. Dėl kokio netikėlio gal mažiau skaudėtų? Aš iki šiol nesuprantu, kodėl girtuokliai, kurie išmėto savo vaikus, gyvena ilgą gyvenimą, o čia… Kai skausmas atlėgsta ir galvoje pasidaro šviesiau, dėkoju už gyvenimą kartu, prisimenu, kiek daug šviesos, šilumos ir meilės ji mums padovanojo. Sakoma, Dievas pasirenka jaunus geriausius.
Likimas man skyrė vienam užauginti vaikus, bet už ką, kodėl? Dažnai kamuoja klausimas – kodėl mums taip skirta, kodėl man? Galima džiaugtis tuo, kad penkiolika metų nugyvenome gražiai. Diana buvo laiminga, aš buvau laimingas, mūsų vaikai gimė iš meilės ir buvo laimingi. Ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti atvejus, kai buvome apsipykę dėl smulkmenų.
Stengiausi nepalūžti, neteko stvertis stikliuko. Aš pats pagalbos į nieką nesikreipiau. Tiesiog dėl vaikų negaliu sau leisti demonstruoti sielvarto. Bet dėl to nėra lengviau. Būna, kančios stiklinė prisipildo, tada truputį nulieji ir eini toliau.“
Mindaugas kalba tyliai, dažnai nutyla, lyg mėgintų nuryti gerklėje besikaupiantį skausmo gumulą. Vyriškai tvardosi, kad akis graužiančios ašaros nepabirtų skruostais. Pastaruosius ketverius metus jis gyvena tik vaikų rūpesčiais ir džiaugsmais, dirba, stengiasi dėl jų, kad ne tik duonos kąsnio, bet ir dėmesio netrūktų. Žino, kad mamos vaikams nepakeis, bet jie privalo turėti stiprų tėtį, į kurį galima atsiremti, visiškai juo pasitikėti. O pats? Kol kas jis sau tarsi neegzistuoja. Atsargiai paklaustas apie moterį, kuri galbūt palengvintų vienatvę, atsako apie tai visiškai nemąstantis, pažintims nėra nei laiko, nei noro. „Nieko negali pakeisti, bet klausimas, kodėl man ir už ką, lieka. Aš dažnai jos klausiu: „Kodėl mane palikai?“, bet atsakymo nesulaukiu. Žinau, kad kitaip nebus, bet dėl to skausmas nemažėja.“
