Sūnus parsivedė merginą – tėvai šiurpsta, kas dedasi po jų nuosavu stogu: „Baisu, žinokit, baisu“

Rašau laišką dėl savo sūnaus ir jo draugės. Vaikai mūsų su tėvuku gyvenimus pavertė tikru pragaru.

Gyvenam nuosavam name, vietos daug, kiemas didelis, daržas, sodas. Sūnus po mokyklos niekur nestojo, neišvyko, liko gyventi pas mus. Susirado darbą, merginą ir vis parsiveda ją į mūsų namus. Galima sakyti, kad gyvena abu jau čia. Tik kad nuomos nemoka.

Mes su tėvuku jau pensininkai, neturim daug pinigų ir sveikatos aplink juos šokinėti. Jie jauni, dirbantys. Turi nuolatinius darbus. Bet nenori prisidėti nei prie komunalinių išlaidų, nei prie maisto gamybos, nei prie daržų.

Ateina po darbų, pavalgo (jei nieko neparuošiu, tai spinteles visas išrausia kaip kurmiai), ir į savo kambarį. O tas kambarys tai kaip velnio irštva. Kiaulidė mūsų daug švaresnė atrodo ir gardžiau kvepia.

Nelabai leidžia ten mums su tėvuku lįsti – jų privati erdvė, jų gyvenimas, sako. Įkišti nosį leidžia tik nešvarių indų susirinkti, nes ir tų iki virtuvės nenuneša.

Tai kiek spėju jų kambarį pamatyti, tai net širdis stoja.

Kambarys prikištas visokių šiukšlių ir nenaudojamų daiktų, užuolaidos nutrūkusios, kaip kokia suplyšus vėliava plevėsuoja ant lango. Ant kėdžių ir grindų drabužiai, maisto likučiai išmėtyti, puodukus kelis radau su pelėsiu jau užsiveisusiu. Baisu, žinokit, baisu.

Tokiuose metuose (sūnui ir draugei po 20 metų) turi juk patys tvarkytis, ant savo užpakalio atsisėst, ne tėvams ant sprando.

Bet vaikai nepatenkinti. Ir sūnus, ir jo draugė vienas kito toliau nemato. Niekas jiems nerūpi, niekas neįdomu, tik bučiuotis ir lovoj gulėti. Nei dulkių nuvalys, nei kiemo pašluos – prašyk neprašius, kaip žirniai į sieną atsimuša.

O valgyt prašo, švarių marškinių ir patalų nori. Žada, kad užsidirbs, susitaupys, išeis nuomotis buto ir nulips nuo sprando. Bet jau antrus metus nesikeičia niekas. Nes dabar, kiek prasitarė, taupo mašinai, vestuvėms, tai dar ir prisidėti prašo. Žodžiu, pasaka be pabaigos.

Pas tėvus gyventi patogu ir gera, suprantama. Bet kažkada ateina tas laikas, kai mylimus paukščiukus nori nenori reikia išspirti iš lizdo ir priversti gyventi savarankiškai.

Kaip jūs savo vaikus privertėte atsistoti ant kojų ir nulipti nuo sprando? Ar gyvena dar kas nors kaip italai, iki 30-ties pas tėvus?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį tikrojilietuva.net neatsako.