Visuomenėje prasideda įvairios diskusijos, ar reikia jį švesti. Psichiatras Jonas Fugalis, atsižvelgdamas į šias diskusijas, dalijasi baimės ir nerimo veikimo mechanizmais.
Jam leidus, įrašu dalijamės su LNK.lt skaitytojais.
„Per televiziją girdėjau, kad norima vaikams uždrausti Helovyną, nes tai traumuoja ir formuoja iškreiptą požiūrį į mirtį.
(Postas buvo ištrintas, nes nepraėjo bendruomenės taisyklių. Tai papildoma motyvacija jį dar įkelti)
Tik noriu pasidalinti baimės ir nerimo veikimo mechanizmu. Kai mums iškyla grėsmė ir kyla baimė, kūnas į tai sureaguoja išskirdamas adrenaliną bei kitus hormonus. Išsiskiria cukrus, kyla pulsas ir spaudimas, dažnėja kvėpavimas – tam, kad būtume pasiruošę įveikti grėsmę, kūne formuojasi fight or flight atsakas. Situacijai aprimus, streso hormonų lygis grįžta į normą, kūnas aprimsta, pereina į rest and digest režimą ir emociškai gali ateiti palengvėjimas.
Ilgai trunkančio streso atveju, kūnas lėčiau grįžta arba nebegrįžta į ramią poilsio ir virškinimo būseną ir yra pastoviai įsitempęs, psichika sudirginta, žmogus jaučia nerimą. Atsistatymą apsunkina dar ir tai, jog nerimo dirgikliai dažnai yra ateityje, būna neapibrėžti ir nekonkretūs, užlieja be aiškiai prognozuojamos pabaigos, pavyzdžiui, nerimas dėl to, kaip mane vertins kiti arba neramu, jog nebepateisinsiu sau iškeltų lūkesčių darbe.
Tyrimai rodo, jog siaubo filmų žiūrėjimas gali prisidėti prie psichikos sveikatos gerėjimo – palengvinti nerimo atsaką kūne, didinti atsparumą dirgikliams (*). Kai žiūrime siaubo filmą ir tikimės išgąsčio, tuo pačiu išliekame saugūs, siužetas turi aiškią pradžią ir pabaigą, galime filmą sustabdyti ar iš jo išeiti. Nors smegenų dūmų detektorius duoda realų signalą, kad kilo gaisras ir esame pavojuje, įmanoma mokytis su šiuo atsaku saugiai išbūti. Panašų veikimo principą turi ir vienas iš metodų tvarkytis su baimėmis ir nerimu. Ekspozicijos terapijos metu žmogus po truputį didina dirgiklio kiekį saugioje aplinkoje, pavyzdžiui, virtualios realybės akinių pagalba užlipa aukštais laiptais. Tiesa, tą reikia daryti pamažu. Tad jei visą gyvenimą žiūrėjote romantinius filmus, gal nereikia visko mesti, savęs laužti ir pradėti nuo pačio baisiausio?
Man pasirodė labai įdomu, jog ši tezė buvo ištestuota ir realaus gyvenimo sąlygomis. COVID-19 pandemijos sąlygomis žmonės pradėjo daugiau domėtis siaubo žanru (siaubo filmų pardavimai iTunes pakilo 194%). Svarstoma, kad tai galėjo būdas pažindintis su baime ir nerimu. Taip paaiškėjo, jog siaubo filmų mėgėjai geriau tvarkėsi su pandemijos sukeltu nerimu (**). Tam reikalinga, jog filmas būtų pakankamai baisus dėmesiui išlaikyti, baimei sukelti, tačiau ne tiek, jog užlietų sunkiai išgyvenamu, traumuojančiu siaubu.
Manyčiau, jog „Helovyno raganos ir velniai traumuoja vaikus” argumentas nėra pagrįstas, nes dirgiklis:
a) yra aiškiai apibrėžtas išorinis
b) yra numanomas iš anksto, to tikimasi
c) turi aiškią pradžią ir pabaigą
d) prie jo galima net prisiliesti arba atsitraukti (reguliuojamas ekspozicijos intensyvumas, atstumas)
e) galima bet kada viską nutraukti
f) pateikiamas sublimuojant humoru
Priešingai, manau, jog tai gali plėsti išbuvimo su patyrimu galimybes. Vietoj to, jog vaikas būtų gąsdinamas policininko pagrobimu už „nepaklusnumą” ir skatinamas jo baimingumas, su juo galima kartu saugiai apžiūrėti vidinius ir išorinius demonus.
Kai kalba pasisuka, jog Helovynas formuoja iškreiptą požiūrį į mirtį, tai manyčiau, jog reiktų prisiminti, kad psichikos sveikata yra ne rigidiški mąstymo modeliai, nepajudinamos tezės ir nesugriaunami monolitai, o dinamiška, plastiška, linkusi keistis bei prisitaikyti psichika, kuri gali situaciją matyti iš daugiau nei vieno kampo, reflektuoti“, – rašė J. Fugalis.
