Dabartinis mūsų šalies naujienų žemėlapis esti išties gan įvairialypis, tačiau neabejotina, jog pastarojo meto viena validžiausių temų esti vos tik penkerių mėnesių sulaukusio mažylio žiaurus sužalojimas Klaipėdoje, bei paskesnis jo dar ir išmetimas pro langą, nes už to stovėjo – tėvas.
Ir šios išties dramatiškos istorijos sąlygotai – dabar jau vis ima kursuoti įvairialypiai kalbėjimai, kuriuos trimituoja įvairūs valdininkai, bei atskiri socialiniai darbuotojai arba tik simbolinę jų dalį vienijančios Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos aktyvistai ir panašu, jog pastarieji, it tas legendinis Žemaičių kunigaikštis Margiris, kad gynė Pilėnus, taip ir pastarieji tik nevisai vykusiai dabar mėgina apginti profesinį mundurą.
Nes visi, kurie jau iš pastarųjų kažką tai viešai bylojo šia skaudžia tema, tai man regis, jog labiau nei akivaizdu, jog jie tarsi laiko ir tikrovės tėkmėje užstrigę varpų gausmai, nes jų pasisakymai byloja, jog pastarieji visiškai negeidauja pažvelgti į to Klaipėdos socialinių paslaugų centro nuveiktus arba, atvirkščiai, nenuveiktus darbus kritiniu rakursu.
Tad manoji šio teksto intencija ir esti užpildyti tos loginės socialinių darbuotojų darbo sekos spragą, o ne vien tik guostis, kokie mes visgi tie socialiniai darbuotojai nelaimingi ir nuskriausti. Mat visi iki šiol kažką viešai bandę kontempliuoti kolegos, net neišreiškė bent jau apgailestavimo dėl taip skausmingai susiklosčiusios istorijos. Tik bandė tarsi tie herojai iš Paršelio Svarelio nuotykių sau iššaukti aplinkinių gailesčio.
O aš visgi išreikšiu tą gilų apgailestavimą dėl taip skausmingai susiklosčiusios situacijos ir tuo pačiu visus tuos apverktinus kolegų argumentus, kuriais vis bandoma pateisinti galimą neveiklumą – mėginsiu išsklaidyti tarsi ūkanas.
Ir, pirmiausiai, aš gal pradėsiu nuo tų, kurie kažkodėl jaučiasi įgalinti kalbėti visų socialinių darbuotojų vardu ir postringauti, jog jei socialinis darbuotojas esti neįleidžiamas į sunkumus patiriančios šeimos būstą, tai jam belieka tiktai melsti geriausio? Bet ar išties? Ir šiame kontekste aš jiems ir kitiems – perfrazavęs tą garsųjį klaską te noriu parašyti ir pasmalsausiu tuo pačiu metu, kam Jiems toks darbas, jei stokoja absoliučiai vaizduotės?
Mat aš dirbdamas su analogiškomis šeimomis ir iškilus tokio pobūdžio dilemai, niekuomet nesibodėdavau ir drąsiai į talką pasitelkdavau ir bendruomenės policijos pareigūnę ir tų bendrų pastangų dėka į būstą neįleidimo problemos tapdavo negajos. Ir apskritai, aš šiame kontekste dar geidaučiau paklausti, jei kažkas tai kažko tai neįsileido, tai kodėl tai tampa nuosprendžiu trečiajam asmeniui ir dar mažiausiai kažkuo dėtam?
Jei socialinio darbuotojo šeima neįsileido, tai kaip ir pagalbos misija baigta ir atiduota likimo valiai? Ale baikit! O kur dar ta pigaus popso stiliaus dainos dalis apie darbo daug? Bet čia vėlgi, jei kažkam tai darbo atrodo per daug, tai ar tiesiog derėtų jo neatlikinėti, ar geriau jau sau susirasti darbo pastato duris? O Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos vadovės laikysena tai išvis, man regis, jog tarsi būtų nužengusi iš Biblijos puslapių, kai Judėjos provincijos prefektas Poncijus Pilotas, pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis tik didėja, paėmė vandens, nusiplovė rankas minios akivaizdoje ir tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo.“
Mat šios įstaigos prievaizdų verbalinė lydinčioji esti – mes nieko nežinojom apie smurtą, tik, aišku, šiukštu, jog pas pastaruosius niekas nepasmalsauja, nuo kada tas tikro ar apsimestinio nežinojimo jausmas eliminuoja atsakomybės aspektą?
O kur dar tas viceministrės viešas išsireiškimas, kad jokia reforma neapsaugos nuo nelaimės ir čia, matyt, jog sunku man būtų pasiginčyti su pastarąja ir visų geriausiai jai būtų tik priminti, jog tai ne šiaip šeima, o šeima, kuriai buvo teikiamos ir socialinės paslaugos, kad tokio pobūdžio nelaimė ir neįvyktų.
Todėl, man regis, jog čia esmės painioti irgi nederėtų, nes netikėtumo faktoriaus čia gi nebuvo, o atvirkščiai – nelaimė galėjo būti numanoma.
Ir jei apibendrinus, tai man, kaip socialiniam darbuotojui, kuris tiesiogiai esti prisilietęs prie darbo su rizikos grupės šeimomis labiau nei akivaizdu, kad to kas vyko šeimoje tęstine forma ir galiausiai vainikavosi tragiška baigtimi, buvo galima išvengti, jei nebūtų į viską žvelgiama per formalumo prizmę ir nesigailint pirmiausiai savęs, dėl darbo krūvio – finansinio atlygio ir panašių momentų, nes čia svarbu ne aš ir mano, o empatinė dedamoji.
Pabaigai, labai geidauju atsiprašyti visų, jei juos užgavo mano tiesmukumas, tačiau niekuomet ir nieko aš nedariau nei dėl bandos, nei dėl mados…
