Algis Ramanauskas rėžė apie žmones, kurie pasiilgo sovietmečio: „Juos būtų gerai ištremti“

Sovietų okupacijos žala Lietuvai praktiškai neišmatuojama, ypač jei įvertinsime ir dvasinius praradimus. Norma tapęs alkoholizmas ir vagystės darbe, nepasitikėjimas valdžia ir aplinkiniais, slapukavimas ir gyvenimas su dvigubu dugnu. Taip daugeliui atrodė sovietinė kasdienybė, tačiau šiomis dienomis dar pasigirsta pasakymas „prie ruso buvo geriau“.

Praėjo daugiau nei 30 metų ir esame nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau dalis visuomenės galvoja, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau. Kaip tai paaiškintumėte?

A. Ramanauskas: Yra plačiai žinomas psichologinis fenomenas kaip Stokholmo sindromas. Stokholmo sindromo tvarka pradeda padlaižiauti pagrobėjams, įkaitai pradeda juos ginti, sako, kad jie nekalti, buvo mums labai geri, tai su sovietmečiu tas pats. Didžioji dauguma tų, kurių teigimu „prie ruso buvo geriau“, yra gyvuliai, kurie šiai dienai yra mano amžiaus ir vyresni.

Mano amžiaus vyrai buvo paskutiniai, kuriuos šaukė į sovietinę kariuomenę, gulagą, kuriame daug kas iš vyrų buvo psichiškai traumuoti. Liko tie, kurie nematę normalaus gyvenimo – jiems tas gyvenimas, kuriame jų nedaužė, kalbame apie komunistinė šlėktą ir jos išperas, kaip Paleckis, kuris sėdi kalėjime, tai jiems išvis buvo gerai.  

Tyrimai rodo, kad apie 30-40 proc. palankiai vertina tą laikotarpį. Jūsų požiūriu, ar tiek žmonių galėtų būti?

A. Ramanauskas: Mano skaičiavimais, Lietuvoje yra nuo ketvirtadalio iki trečdalio žmonių, kuriuos būtų gerai ištremti – tai yra visa ta rusifikuota gyvulių, sovietinė masė. Taip būtų geriau visiems, nesakau žudyti, o ištremti į kokį Honkongą ar panašiai. Ar tai daug? Ne, mūsų visuomenė, lyginant su kitomis postkomunistinėmis, pavyzdžiui, su Slovakija, yra kokybiškesnė. Mes turime daug šitų galvijų, jie po truputį dvesia ir tas yra gerai. Vadinkim daiktus savais vardais.

Kokia ta sovietmečio realybė?

A. Kasparavičius: Tai yra tapatybės klausimas. Tos visuomenės, asmenys, kurie yra iš tam tikrų paribių, yra jautriausios tapatybei. Tapatybė ir tauta yra įsivaizduojami dalykai, toks daiktas realybėje neegzistuoja. Taip egzistuoja ir visuomenių atveju ir, kai kalbame apie sovietmetį arba apie tam tikros nostalgijos bruožus šiandieninėje Lietuvoje, reikia suvokti, kad nostalgiją jaučiančių procentas nėra didelis.

Tie, kurie pasakoja vaikams apie nemokamus butus – tai yra senatvinis marazmas tikriausiai. Nemanau, kad dabartinei visuomenei tai yra aktualiausia problema, bet jeigu pažiūrėjus į dabartinę statistiką, du trečdaliai lietuvių gyvena sovietiniuose butuose. Per tuos nepriklausomybės metus, mes nepastatėm tiek naujų butų. Yra dar kitas aspektas – dalis „nuomonės formuotojų“ yra iš šeimų, kurios sovietmečiu atliko tą „nuomonės formuotojo“ vaidmenį.

Visą pokalbį pamatykite vaizdo įraše straipsnio pradžioje.