Valentino dienos ir laiko kartu su draugu laukiau. Vasario 14-oji buvo penktadienis, po darbo savaitės laukė dvi gražios dienos. O metų pradžia jau buvo dovanojusi man daugiau, nei kada nors galėjau įsivaizduoti. Skraidė ne tik mano mintys, skraidė ir drugeliai!
„Taip“, – atsakiau į žinutę su klausimu – „tai į sodybą?“. Atvažiuosiu jau sutemus. Kelyje galvoju, o kaip mano meilė pasitiks mane šį „širdelių“ vakarą? Įdomu, bet ir nesvarbu. Juk sutikau savo vienintelį, kuriam svarbu, kas esu, ką veikiu ir kuo kvėpuoju.
Smagu, kad savaitgalis, kad atsitrauks rutina, kad galima išjungti mobiliuosius ir neskaičiuoti valandų. Taip mintijant telefonas sušvyti: „Mieloji, vėluosiu, nesijaudink raktas sutartoj vietoj“.
Scenarijų tenka perrašyti, o nuotaika subjūra. Kaime, naktį, viena nelabai noriu būti.
Raktas savo vietoj. Kiemo vartų neužveriu, juk draugas dar kelyje. Visuos kambariuos įžiebiu šviesas. Židinį užkuriu trečiu degtuku, ne taip ir blogai. Išgėrus arbatos tampa dar jaukiau. Tik telefonas nespinduliuoja jokios žinios ir neguodžia, nepraneša, kad jau netoli.
Belieka pasakyti sau, jog viskas yra gerai, ir imtis ruošos. Juk brangiausiam tuoj galėsiu tarti: „Labai tavęs laukiau, o arbata kartu su tavimi būtų buvusi gardesnė“. Bet kieme tik snaiges mačiau.
Pasigendu vieno krepšio. Liko prie durų? Taip ir yra, jis priemenėje. Tik… Iš baimės negaliu daugiau nė pėdos žengti, nė sušnabždėti. Matau, kaip pamažu iš anapus lenkiama lauko durų rankena. Kažkas tuoj įsiverš vidun.
Ar aš įėjusi užrakinau duris?! Dabar kažkas tyliai… Kaimynas juk belstųsi, kalbėtų. Kas?! Įsidrąsinu pažiūrėti per durų akutę. Nieko.
Pagaliau kieme automobilis. Pagaliau galiu pasakyti, kas čia vyksta. Ir ką mes darysim, juk kažkas veržėsi vidun.
„Aha. Tik pasakyk, kaip tau pavyko gyvulėlių prisikviesti. Prie durų pėdos: vienos tavo, kitos tai kaimyno šuns, – tai išgirdus, mano širdis ima rimti. – Ko gi tokia nedraugiška, neįsileidai į svečius vietos gyventojų?!“
Draugui juokas. Tik ne man.
„O anksčiau papasakoti apie kaimą ir jo ypatingus gyventojus, išmokytus atsistot ant galinių letenų ir duris atsidarinėt?“ – purkštauju lyg virdulys. Bet iš tiesų nepykstu.
Taip „širdelių“ dienos įtampos išblėso ir baigėsi gerai, nes… širdies reikalai nesibaigė! Tąkart pajuokavom, kad turėsim, ką vaikams papasakoti. Dabar ir vaikų turim. Ūgtelės – tikrai papasakosim.
