Mama nenustos jūsų mylėti, net kai jos širdis sustos (276)

Ji visam laikui liks jūsų angelu sargu, kuris nepaliks ir nepamirš…

Ta diena bus karčiausia ir liūdniausia jūsų gyvenime. Ta diena, kai jūs neteksite savo mamos. Kai ji išeis, viskas pasikeis amžiams. Jūs pradėsite jausti tai, apie ką nė nenutuokėte. Galvoti apie tai, kas niekada jums nebuvo atėję į galvą. Stebėtis tuo, ko net nepastebėdavote.

Tai bus dalykai, apie kuriuos jūs nė neįtarėte, nejautėte ir nesupratote. Tai bus kažkas visiškai naujo, ir tai daužys jums širdį.
Kiek jums bebūtų metų, jūs ypač aštriai pajusite, kaip šioje Žemėje trūksta mamos. Kokia ji buvo svarbi ir brangi jums. Kaip jūs smarkiai ją mylėjote, kaip suvokėte jos meilę ir buvimą kaip duotybę. Ir tik kai jūs netekote savo paties brangiausio žmogaus, jums net stoja širdis nuo minties: „Kur gi ji dabar, kokiuose pasauliuose?“

Tai atrodo neįtikėtina, bet mama vis tiek bus šalia jūsų. Ji visam laikui liks jūsų angelu sargu, kuris nepaliks ir nepamirš. Tuo neįmanoma patikėti, tačiau jūs galėsite prisiekti, kad vis dar užuodžiate jos kvapą, jaučiate jos buvimą. Jūs negalėsite paliesti jos, prisišaukti, bet ji vis tiek bus šalia. O kartais jūs nejausite to buvimo, ir širdį suspaus: „Mama!“

Jūs stebėsitės, iš kur ir kaip ji jaučia ir ateina pas jus pačiu sunkiausiu momentu. Iš kur žino, kad jūs verkiate į pagalvę ir tik ji gali savo neregimu buvimu paguosti ir nušluostyti ašaras?..

Per dienų dienas, mėnesius, metus jūs užduosite klausimą, ar ji žino, kaip stipriai jūs ją mylite, kaip smarkiai jos pasiilgote, kaip jums jos trūksta…Jūs kaltinsite save dėl to, kad kasdien nesakėte jai apie savo meilę, kai dar buvo šansas. Šiandien jūs atiduotumėte už tai ką tik nori, kad grąžintumėte vieną iš tų dienų, pasakyti tai, ko nespėjote.

Minutės truks kaip dienos. Dienos atrodys metais. Būtent taip būna, kai mes netenkame paties brangiausio šiame gyvenime – savo mamos…

Jums trūks jos skambučių, jos švelnaus balso. Jos šypsenos. Jos švelnių rankų. Jūs prisiminsite kiekvieną detalę. Kiekvieną garsą. Kiekvieną žodį.

Jūs taip pat susimąstysite, ar ji mato jus iš ten – iš aukštai. Ar ji ilgisi taip pat stipriai, kaip jūs?

Ar ji spėjo jums pasakyti viską, ką norėjo? Ar jūs paklausėte jos apie viską, kas svarbu ir reikšminga?

Laikas negydo tokių žaizdų. Jis jas užtraukia. Todėl praeis mėnesiai, metai, ir jums bus ne taip skaudu. Būtent todėl, jog jūs suvoksite, kad mama visada bus su jumis. Mūsų artimieji neišeina į tamsą. Jie lieka mūsų širdies gelmėje. Mūsų prote. Mūsų vaikiškuose prisiminimuose. Mūsų mėgstamuose žodžiuose ir pokštuose. Vėjo dvelksme. Širdžių plakime.

Jūsų mama visada mylės jus. Ji visada bus šalia. Nors jos fiziškai ir nėra mūsų pasaulyje – jūsų sielos sulydytos amžiams. Ši sąjunga – stipresnė už mirtį. Ši meilė – ir yra pats Gyvenimas.