Vasario pabaigoje ekstremalių potyrių mėgėjo Aurimo Mockaus kelionės irkline valtimi per Ramųjį vandenyną kulminacija prie ekranų prikaustė kone viso pasaulio dėmesį. Daugiau nei keturis mėnesius atkakliai per patį didžiausią, net trečdalį planetos ploto užimantį vandenyną yręsis keliautojas jau kone ranka siekė savo tikslą, tačiau užkluptas pražūtingo ciklono, buvo priverstas stabdyti misiją ir šauktis pagalbos, kurios sulaukė tik po trijų parų atkaklios kovos su pražūtinga gamtos stichija.
Tai, ką Aurimas patyrė paskutinėmis paromis laukdamas pagalbos, priminė tikrą pragarą.
„Aš pakliuvau į ketvirtos kategorijos taifūną, kurio vėjo greitis – 220 km/h, bangos – iki 16 metrų. „Kuršis“ pradėjo skęsti ir tada jau reikėjo kabintis į gyvenimą – semti vandenį ir galvoti, kaip nepasiduoti, nes kuo daugiau tu svyri, tuo lengviau bangos verčia. Tokių pilnų valties apvertimų buvo apie 30“, – LNK laidoje „Bus visko“ šiurpą keliančiais prisiminimais dalijosi keliautojas ir pridūrė, jog milžiniškoms bangoms vartant jo valtį, jis patyrė raktikaulio traumą, stipriai prasiskėlė galvą ir jautė nuolatinį diskomfortą dėl užpūliavusių akių.
Kol australų karinis jūrų laivynas keliavo link Aurimo, pastarasis visiškai nesudėjo bluosto, nes kas valandą turėjo semti vandenį iš skendusios valties. Jis vis labiau seko tiek fiziškai, tiek emociškai ir pamažu ėmė taikstytis su mirtimi. Aurimas prisipažįsta, kad nebežinodamas, ar liks gyvas, savo žmonai ir vaikams telefone paliko atsisveikinimo žinutę: „Rašiau, kad aš tikrai nesikeisiu, kad koks aš buvau, toks ir liksiu. Minėjau, kad jeigu aš tiesiog išeinu, aš išeinu su šypsena ir aš tikrai nebijau. Prašiau, kad nesmerktų ir kad niekas manęs negailėtų, nes aš to gailesčio nevertas – tai yra mano pasirinkimas, tai yra mano gyvenimas. Aš ne vargšas, aš buvau labai laimingas“.
Prieš pat gelbėjimo operaciją, blaškomas bangų, Aurimas netgi prarado sąmonę ir ne juokais išgąsdino gelbėtojų komandą, tačiau lemiamą akimirką jis atsigavo ir kartu su savimi pasiėmęs svarbiausius daiktus, sėkmingai buvo įlaipintas į gelbėtojų valtį, o tada – į karinį laivą. Aurimui tuo metu labiausiai buvo gaila Koralų jūroje paliktos antraisiais namais tapusios valties, tačiau jis neprarado vilties ateityje ją dar pamatyti. Ir ne veltui, kadangi po mėnesio sužinojo, jog „Kuršį“ į Australijos krantus, pasitelkusi kolegas, parplukdė Papua Naujosios Gvinėjos ir Australijos buriuotoja Liz Wardley.
Vos tik išgelbėtas, Aurimas labiausiai troško pamatyti žmoną Sonatą, tad tą akimirką, kai po penkių mėnesių jiedu vėl laikė vienas kitą glėbyje, keliautojas vadina pačia gražiausia dovana: „Vėl drugeliai skraido, vėl plazdena pilve. Atrodo, apsikabini – vėl tos pačios šiltos švelnios rankos, tas pats kvapas tau priimtinas, kurio tu taip laukei, kurio vandenyne negalėjai pajusti“.
