Laidoje „Akis į akį su Arūnu Valinsku“ svečiavęsis aktorius, laidų vedėjas Giedrius Savickas atvirai pasakojo apie savo jaunystės traumas, meilės istoriją, blaivybės metus ir tikėjimą.
Nuo ironijos persmelkto Sigito Gedos ketureilio iki pasimatymo kapinėse, nuo vidinių baimių iki išgrynintos laimės formulės – Savickas kalba su humoru, jautrumu ir gyvenimiška išmintimi, atskleisdamas ne tik savo, bet ir platesnio aktoriaus gyvenimo užkulisius.
Poezija
Pokalbis prasidėjo su lengva provokacija: A. Valinskas priminė, jog sunkumų kilnotojas Ramūnas Vyšniauskas esą moka Šekspyro sonetus.
„O tavo poezija – kokią tu galėtum pacituoti?“, – paklausė jis. Giedrius nė nemirktelėjęs pasirinko Sigito Gedos ketureilį iš „Dienoraščių“, kuris nustebino net ir Valinską:
„B**** tau į akį,
Bitė prie širdies,
Ir neklausk, buržujau,
Mano pavardės.“
„Toks buvo ketureilis“, – šyptelėjo Giedrius.
Arūnas netrukus paklausė, ar toks eilėraštis gali padėti sužavėti merginą, primindamas, kad jų laikais „trys dainos gitara – tai buvo raktas į merginų širdis.“
Giedrius pritarė su ironija: „Ilgas kelias“ daina buvo trumpas kelias iki sekso.“ Tačiau pats prisipažino, kad negrojimas gitara jam kainavo nemažai vidinių išgyvenimų: „Aš buvau tas linksmasis, kuris visą vakarą šoka, visus juokina – ir lieki vienas. O tas, kuris tyli visą vakarą – tam pasiseka.“
Pažintis su žmona
Kalbėdamas apie santykius, Giedrius papasakojo itin netradicinę pirmojo pasimatymo istoriją su savo būsima žmona.
Kaip pasakojo Giedrius, į pirmą pasimatymą su savo žmona jis nuėjo penktadienį, 13-ą, jie apsilankė spektaklyje, kuris vadinosi „Prakeikta meilė“. Vėliau jo žmona pasiūlė nuvykti į Naująją Vilnią, mat šiame rajone dar nėra buvusi. Nuvykus ten, moteris jį nusivedė į… kapines.
Ji pati nustebo, kodėl pasirinko tokią vietą. Giedriui pasakė: „Aš nežinau, kodėl tave atvedžiau į kapines.“ Bet būtent ten abu suprato, kad yra vienas kitam skirti. Giedrius šią istoriją įvardijo kaip simbolinę jų santykių pradžią.
Draugystė su artimais žmonėmis taip pat vaidino svarbų vaidmenį. Dainiaus Kazlausko žmona Indrė – Giedriaus klasiokė, kuri jam kadaise patiko, o dabar tapo tiltu į pažintį su būsima žmona. „Mano žmona yra Dainiaus sūnaus krikšto mama. Ne tik dėl to, kad aš – bet ir todėl, kad jos labai pažįstamos.“
Santykiai nebuvo tiesūs
Į klausimą, kieno iniciatyva gimė meilė, Giedrius atsakė atvirai: „Aš supratau, kad negaliu be jos, bet man reikėjo ilgai tai suvokti.“
Jis neslėpė, kad jų santykiai nebuvo tiesūs – jie draugavo, skyrėsi, bet nuolat grįždavo vienas pas kitą.
„Kur tik išvažiuodavau – praeina trys mėnesiai, ir aš neturiu su kuo pasidalyti. O man reikia pasidalyti. Nes tada įvyksta kelionė. Vienam – neįvyksta kelionė“, – atviravo jis.
Galiausiai jis pasipiršo Japonijoje – kelionėje, kuri simboliškai tapo jų bendro gyvenimo pradžia.
Tuo metu Giedrius jau buvo šiek tiek žinomas, dirbo televizijoje, gyveno bohemišką gyvenimą. Tačiau žmona jam pasakė aiškiai: „Mes gyvensim vienam kambary po vestuvių.“ Abu tikintys, abu brandūs. Giedrius pripažino, kad žmona buvo ta, kuri stipriau stovėjo ant žemės, o jis turėjo prisivyti.
Giedriaus baimės
Kai Arūnas paklausė, ar Giedrius bijo senatvės jis pabrėžė, jog senatvė jam – ne baubas, o veikiau laimėjimas: „Duok Dieve sulaukti. Tai, manau, yra laimėjimas.“
Todėl dabar stebi, kaip juda jo mama, kokia yra šeimos genetika, o žmona, gimtadienio proga, dovanoja jam kraujo tyrimą ir organų patikrą – rūpestis ne tik kūnu, bet ir ateitimi. Jo akimis, senatvė prasideda ne nuo skaičiaus, o nuo suvokimo. Arūnui paklausus, kelių metų, Giedriaus nuomone, prasideda senatvė, šis atsakė trumpai ir aiškiai:
„75 – kai jau gali nemokamai važinėti troleibusu.“
Kalba pakrypo ir tema, kurios vieši žmonės dažnai vengia – kvaišalai. Giedrius atvirai pripažino, kad turėjo 7-erių metų pertrauką nuo alkoholio:
„Pertraukos nebuvo gal nuo 14 metų – vis tiek išgeri, kad ir alaus, savaitgaliais… O tada viskas prasidėjo 2003-aisiais, kai su Koršunovu pradėjau važinėti. Garsiausi festivaliai, parsiveži daug pinigų – penkiolika tūkstančių litų buvo tikrai daug. Dienpinigiai, bohemiškas gyvenimas, vynelis…“
Bet kartu jis buvo ir tas, kuris viduje jautėsi nesaugus, jautrus, bijantis:
„Aš nebuvau vyriškas. Buvau labai geras. Ne tai kad geras, bet labai bijojau. Turiu baimę narkotikams. Esu bandęs – bet tai buvo keli kartai. Tai ne mano. Aš bijau. Baisu, kad galiu tapti narkomanu. Aš bijau tokių dalykų. Bijau muštis – iš karto bėgu. Aš bailys.“
Kas yra laimė?
Ši „baimė“ ilgainiui tapo drąsa. Tai, ką prieš daugelį metų laikė silpnumu, su amžiumi virto stiprybe:
„Dabar žiūriu į savo sūnėną – ir matau, kad jis bijo. Ir ačiū Dievui. Bet tai nėra baimė – vėliau supranti, kad tai drąsa. Pasakyti hebrai: „Nenoriu.“ Tai drąsa. Pasakyti, kad nenori muštis – tai irgi drąsa.“
Kai Arūnas paprašė įsivaizduoti, kad Giedrius pats sau turėtų užduoti klausimą, šis, kaip visada, atsakė su šypsena:
„Pasakyčiau: „O dabar Giedrius padainuos.“ Ir aš taip gražiai sudainuočiau. Paklausčiau: „Ar galėtum, Giedriau, sudainuoti?“ Nors aš labai nedainuoju. Visada galvoju – atsibusčiau ryte, ir turėčiau Whitney Houston balsą. Negalėčiau patikėti…“
Bet kai kalba pasisuka į gilesnius klausimus, jis neskuba, susimąsto:
„Norėčiau savęs paklausti: „Ar tu laimingas?“ Ir aš pasakyčiau – taip.“
Kas gi jam yra laimė? Ne šlovė, ne pasiekimai, o tai, ko daugelis šiandien taip ieško – ramybė.
„Ramybė. Ir kuo toliau, tuo labiau nepergyvenu dėl metų. Po 40-ies tu nebeskaičiuoji. Man dabar 45. Su metais ateina ramybė. Jeigu esi išmintingas – juk daug žinai. Supratau per tiek metų – kiek tu bepergyventum, vis tiek atsitiks tai, kas turi atsitikti.“
