Lietuvos pramonė susiduria su sunkumais – tūkstančiai darbuotojų išleidžiami į prastovas. Pasak Ingos Ruginienės, tokia tendencija rodo, jog darbdaviai laukia ekonomikos atsigavimo. Vidmantas Janulevičius pridėjo, kad galutinį produktą Lietuvoje kuriančios įmonės atlyginimus turėtų kelti.
Pone Ruginiene, ar darbuotojų tarpe yra kalbama apie atlyginimų mažinimą ar atleidimą iš darbo?
I. Ruginienė: Įtampos ir nerimo darbovietėse yra. Masinių atleidimų ar panašių procesų, kurie vyko pandemijos laikotarpiu, kol kas nematome, tačiau išleidimų į prastovas daugėja. Darbdaviai neskuba specialistų atleisti, todėl renkasi juos išleisti į prastovas. Gyvenama viltimi, kad metų pabaigoje laukia atsigavimas. Darbdaviai nori išsaugoti darbuotojus ir tai nėra blogiausias variantas.
Darbuotojams yra geriau išeiti į prastovas, negu netekti darbo vietos?
I. Ruginienė: Tikrai taip. Jeigu prieš pusę metų darbuotojų trūko, tai šiandien balansas jau yra pasiektas. Įmonės, norėdamos išvengti rizikų, neplėtė gamybos, papildomai neinvestavo, todėl, natūralu, jog darbuotojų trūkumas nebėra problema.
Pone Janulevičiau, tuoj persirisime į antrą šių metų pusę, ar pramonės sektorius turės, iš ko kelti atlyginimus, ar bus tiek sulėtėjusi ekonomika, kad kalbėsime ne apie atlyginimų kėlimą, o apie darbuotojų atleidimą?
V. Janulevičius: Sektorius sektoriui nelygu. Apdirbamosios pramonės sektoriuje, kuris iš kitų šalių atsiveža žaliavas, pagamina pusfabrikačius ir juos eksportuoja, didelio kilimo nebus. Jeigu turėsime nulį, bus pasiektas labai geras rezultatas.
Įmonės, kuriančios galutinį produktą su visa pridėtine verte Lietuvoje, turinčios galimybę eksportuojant mažinti kainas, kels atlyginimus apie 8 proc. Vienodo atsakymo nėra. Jei energijos išteklių kainos laikysis dabartinėse ribose, atsigaus pandemijos metu nusilpusi chemijos pramonė.
Ponia Ruginiene, ar jūs matote optimizmo artėjančiame pusmetyje?
I. Ruginienė: Pirmiausia, reikia konstatuoti, kad mes tapome brangia ir neturtinga šalimi. Jeigu nekelsime darbo užmokesčio, liksime toliau šiuose spąstuose. Kalbant apie darbo užmokestį, kiekvienais metais girdžiu tą patį, priežastys skirtingos, bet atlyginimų kelti, neva, nėra iš ko. Tačiau įmonės, neišgalinčios kelti atlyginimų išsimoka sau milijonus dividendų. Matyt, pelno pakanka, tačiau susiduriame su nenoru juo pasidalinti.
Darbdavys darbo jėgą laiko sąnaudomis, o jas siekiama mažinti. Tikslas – maksimaliai sumažinti kaštus, nes kuo jie mažesni, tuo pelnas didesnis. Aš darbo užmokestį traktuočiau ne kaip sąnaudas, o kaip investiciją į darbo jėgą, jos produktyvumą ir kvalifikaciją. Tokiu būdu ir viena, ir kita pusė bus laimėtojai. Kol kas konkrečių norų tai daryti sunku įžvelgti.
O kas ja tokia padarė