2017 metų birželio pradžioje Lietuvą sukrėtė žinia – po sunkios ligos mirė žurnalistas, politikas ir visuomenės veikėjas Rokas Žilinskas. Jo netektis paliko skaudžią tuštumą tiek artimųjų, tiek plačiosios visuomenės širdyse.
Praėjus beveik aštuoneriems metams,Roko sesuo Monika Žilinskaitė naujienų portalui tv3.lt atvirai prabilo apie jų vaikystę, artimą ryšį, šviesiausius prisiminimus ir neblėstantį brolio palikimą, kuris iki šiol gyvena ne tik šeimos, bet ir daugelio lietuvių atmintyje.
Roko Žilinsko vaikystė
Brolis už Moniką buvo šešeriais metais vyresnis, tad jai mažai esant, jis atrodė tarsi autoritetas, žmogus, kurio žodžiai ir veiksmai turėjo didžiulę svarbą, Monikai vaikystėje jis turėjo tikrai didelę įtaką.
Pasak Monikos, jis, būdamas dar vaikas, neįtikėtinai lengvai rasdavo bendrą kalbą su suaugusiais, drąsiai užmegzdavo pokalbius su nepažįstamaisiais.. Senamiestyje, Aušros Vartų gatvėje, kur jie augo, jį visi aplinkiniai pažinojo. Jo visur buvo pilna.
Jis gebėdavo lengvai visus vaikus suburti bendrai veiklai, suorganizuodavo vaikų pasirodymus švenčių proga. Susibendravo vieną vasarą su archeologais, atlikinėjusiais tyrimus prie vienos iš bažnyčių, sužinojo, kad po visu Vilniaus senamiesčiu yra tuneliniai praėjimai ir kad jais anksčiau buvo galima pereiti per visą senąjį miestą.
Kaip pasakoja M. Žilinskaitė, ilgai jis tų praėjimų ieškojo tiek jų, tiek kaimyninių namų rūsiuose, kol susiprato, kad dabar tie praėjimai yra užgriuvę arba aklinai užmūryti. Tų „ekspedicijų“ po Senamiesčio rūsius metu, kaip pamena ji, ne vieną įdomų daiktą buvo atradę.
„Kai Rokas buvo vaikas, užaugęs svajojo tapti chirurgu. Buvo išsistudijavęs anatomijos vadovėlį, skaitydavo senas medicinos knygas, domėjosi, kaip atliekamos operacijos. Auginome mes tuo metu katiną, o anuomet kažkaip nebuvo įprasta naminių katinų kastruoti.
Rokas labai pergyveno, kad katinas per morčių badziojasi po gatves kažkur ir grįžta namo visas sužalotas po teritorinių kovų. Tad, būdamas tuomet jau kokių 13-kos metų, sumąstė, kad kaip būsimasis chirurgas, jau nemažai išmanantis šioje srityje, iškastruos katiną pats.
O aš jam padėsiu kaip operacinės seselė. Viename iš rūsių buvo suradęs senovinį medicininių įrankių sterilizavimo aparatą, o skalpelius, medicininius siūlus, adatas susipirko, katino narkozei eterio gavo. Operacijai, kuri turėjo vykti Roko kambaryje, ruošėmės labai atsakingai.
Jis mane mokė, ką turėsiu daryti, kaip rankas laikyti, kokius įrankius ir kaip jam turėsiu padavinėti. Jautėmės labai užtikrinti ir gerai pasiruošę, Rokas man neleido abejoti mūsų kompetencija. Tik pačią operaciją vis tekdavo atidėti, nes kaimynystėje buvo prasidėjęs morčius ir mūsų katinas užgastroliavęs namuose nesirodė.
Tuo laikotarpiu mus aplankė mūsų vyresnė, jau suaugusi pusseserė. Nors buvom sutarę tai laikyti griežtoje paslaptyje, Rokas kažkaip neatsispyrė pagundai su ja pasidalinti planais apie katino kastraciją. Ji mus išbarė ir prigrasino nieko vargšui katinui nedaryti. Taip tas mūsų katinas ir liko nekastruotas“, – vaikystės prisiminimais dalinasi R. Žilinsko sesuo.
Monika pabrėžia, kad Rokas turėjo išskirtinę dovaną – jungti žmones. Jis mokėjo suburti draugus ne tik darbams, bet ir šventėms. Dar dirbdamas televizijoje jis dažnai organizuodavo teminius vakarėlius ar susikviesdavo draugus į maisto gaminimo vakarėlius pas save namuose.
Ir ne šiaip maisto, o kokio nors egzotiško, negirdėto, neragauto patiekalo, kurio receptą ar idėją parsiveždavo iš savo kelionių. Jam buvo svarbu ne tik maistas, bet ir bendrystės džiaugsmas.
Rokas Žilinskas (nuotr. asm. archyvas)
Lemtingieji 2017 metai
Tačiau šviesius prisiminimus apie Roką nublankina lemtingieji 2017 metai, kuomet Monika paskutinį kartą matė sveiką ir gyvą savo brolį. Pasak M. Žilinskaitės, paskutinį kartą sveiką brolį ji matė per 2017 metų Velykas, kuomet visa šeima susitiko pas jį namuose Antakalnyje, kur Rokas buvo jiems suruošęs vaišių.
Jaukiai, šeimos rate kartu pasibuvo – mama, Rokas, Monikos dukrelė ir pati sesuo. Po poros dienų susiskambinus, Rokas pasiguodė, kad negaluoja ir gydosi namuose. Kadangi praėjus dar kelioms dienoms jam negerėjo, Monika paskatino nejuokauti ir kreiptis į gydytojus. O vėliau Rokas buvo paguldytas į Santarų klinikas, kur jam dėl pažengusio plaučių uždegimo buvo sukelta dirbtinė koma, iš kurios jis taip ir neprabudo.
„Nors paskutinę savaitę skyriaus vedėjas jau nieko gero neprognozavo, aš iki pat tos akimirkos, kai sulaukiau to paties vedėjo skambučio, pranešusio apie brolio mirtį, tikėjau, kad jis išsikapstys.
Tikėjau ne tik dėl to, kad pati jį labai mylėjau ir sunkiai beįsivaizdavau gyvenimą be jo, bet ir todėl, kad jis turėjo tiek daug planų, svajonių, tiek daug dėl ko gyventi, jog atrodė, kad tai savaime jam turi suteikti papildomų jėgų įveikti ligą.
Ką tuomet jaučiau? Pajutau, kad kartu su Roko gyvenimu pasibaigė ir ypatingai gražus mano gyvenimo etapas. Ir kad niekas daugiau manęs nevadins sese“, – su liūdesiu kalba M. Žilinskaitė.
Paklausus, kokie prisiminimai ir pamokos išliko apie Roką po jo mirties, Monika nė nedvejodama atsako, kad Rokas kaip brolis jai buvo daug daugiau nei žinomas vardas žurnalistikoje ar politikoje.
Jis buvo Monikos geriausias draugas – su savo šviesa, nuoširdumu ir jautria širdimi. Rokas mokėjo būti tikras: užkrečiamai juoktis, linksmintis iki nukritimo, patylėti kartu, kai reikėjo ir visada būdavo šalia tada, kai labiausiai reikėjo palaikymo.
Kaip pasakoja pati Monika, R. Žilinsko gyvenime buvo visko – šlovės, kovų, klaidų, nuopolių ir, žinoma, pergalių. Tačiau visa tai jis nešė su kažkokiu ypatingu orumu ir šiluma, kurios negalima pamatuoti. Rokas niekada neapsimetė tobulu, stipriu – jis drįso būti pažeidžiamas, tikras, neslėpti nei savo silpnybių, nei savo didelės širdies.
„Rokas matė pasaulį kitaip – jautriau, giliau. Jis mokėjo pastebėti silpnesnį, suprasti esmę be žodžių ir turėjo šypseną, kuri sušildydavo net pačią šalčiausią akimirką.
Jo palikimas man – tai priminimas būti drąsiai, būti savimi, mylėti gyvenimą su visomis jo spalvomis. Ir visada visada – likti žmogumi“, – liūdnai šypteli M. Žilinskaitė.
Rokas su sese Monika ir dukterėčia (nuotr. asm. archyvas)
Roko palikimas Lietuvai
Monika prisimena, kad Rokas žinomas tapo labai jaunas – būdamas tik 20-ies pradėjo dirbti Lietuvos televizijos žinių tarnyboje. Jis buvo ne tik žurnalistas ir vedėjas, bet ir televizijos žinių redaktorius, o tai reiškia, kad jis formavo ir visą žinių laidos turinį, jų kokybę bei pateikimo standartus.
Rokas buvo naujosios kartos nepriklausomos Lietuvos žurnalistas, kuris siekė vakarietiško žinių pateikimo standartų. Jis savo darbu prisidėjo prie Lietuvos televizijos, o vėliau ir kitos žinių tarnybos žurnalistikos augimo ir kokybės kėlimo.
Politikoje Rokas išliko kaip drąsos simbolis – savo atvirumu apie priklausomybę ir homoseksualumą jis praplėtė visuomenės supratimą apie toleranciją, pažeidžiamumą ir žmogaus teisių svarbą. Nors jis susidūrė su sunkumais ir viešais skandalais, dabar žmonės prisimena jį kaip nuoširdų, sąžiningą ir už paprastus žmones kovojusį politiką.
„Manau, jog Rokas yra viena ryškiausių savo laikmečio asmenybių – žmogus, kuris drąsiai derino profesionalumą ir žmogiškumą. Rokas buvo vienas iš tų žmonių, kurie keičia visuomenę – kartais tyliai, kartais garsiai, bet visada nuoširdžiai.
Pasukęs į politiką, Rokas nepamiršo svarbiausio – žmogaus. Jis dirbo socialinės apsaugos, sveikatos ir žmogaus teisių srityse, drąsiai kalbėjo apie visuomenėje dažnai nutylimas temas. Būdamas pirmasis atvirai homoseksualus Seimo narys, jis praplėtė ribas to, kas iki tol buvo laikoma priimtina viešojoje erdvėje. Rokas neslėpdamas savo asmeninės kovos su priklausomybe padėjo mažinti stigmą ir įkvėpė daugelį kitų kovoti su savo sunkumais.
Nors jo gyvenimo kelias nebuvo lengvas, Rokas paliko Lietuvai svarbią žinutę: būti savimi, kalbėti apie skaudžius dalykus ir nepamiršti paprasto, mažo žmogaus. Jis buvo žmogus, kuris per savo pažeidžiamumą tapo stiprybės pavyzdžiu kitiems.
Manau, Rokas savo pavyzdžiu paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, politikoje ir žurnalistikoje – pėdsaką, kuris įkvepia drąsiau gyventi ir sąžiningiau kurti“, – mintimis dalinasi Roko sesuo.
Roko atminimas ir vienas neatsakytas klausimas
Prakalbus apie Roko atminimą, Monika drąsiai teigia, kad šeimoje jiems nereikia kaip nors bandyti išlaikyti Roko atminimo, nes jo iki šiol savaime labai daug jų gyvenime. Rokas dažnai prisimenamas ir minimas tiek šeimos, tiek bendrų draugų rate.
Monika taip pat atskleidė, kad iki šiol turi tradiciją – kiekvienais metais su Roko draugais susitinka per jo gimimo dieną.
Taip pat beveik prieš tris metus su bičiulių pagalba išleido knygą Rokui atminti „Aš – Rokas Žilinskas“, kurioje atgulė jo draugų, kolegų, bendražygių prisiminimai apie jį, taip pat paties Roko rašyti straipsniai, jo dalinti interviu.
Su šia knyga Monika keliauja po Lietuvos miestų ir miestelių bibliotekas, organizuoja susitikimus su skaitytojais. Pasak Monikos, tai tikrai nepaprastas jausmas, kai susirenka žmonės – pažinoję Roką, kai kurie asmeniškai nepažinoję, bet žinoję, gerbę ir mylėję, dalinasi savo prisiminimais, įspūdžiais ar istorijomis iš susitikimų su juo.
„Tokiomis akimirkomis jaučiu, kad Roko atminimas gyvas ne tik artimame šeimos ar draugų rate, o ir daugelio kitų jo asmenybės paliestųjų širdyse“, – tikina pašnekovė.
Monika atvirauja, kad juodu su Roku siejo ne tik kraujo ryšys – jie buvo ir geriausi draugai:
„Mudu visada vienas kitu rūpinomės, nesvarbu kas benutiktų. Buvo laikas, kai jis man labai daug padėjo, vėliau buvo laikas, kai aš turėjau jam padėti, juo pasirūpinti. Bet tai juk natūralu – saugoti ir branginti savo artimuosius.“
Pasiteiravus ar yra kažkoks nesuprastas ar neatsakytas klausimas, kurį norėtų užduoti Rokui, Monika sekundėlę pagalvojusi, jį suformulavo:
„Yra klausimas, kuris man neduoda ramybės visus šiuos metus ir atsakymo į jį nežinau – kodėl Rokas, gelbėdamas visus aplinkui, nepasistengė išgelbėti savęs?“
