Moteris iš Jungtinės Karalystės atvirai pasidalijo savo patirtimi – būdama 49-erių ji dėl atostogų Egipte metu sutikto penkiais metais jaunesnio gido paliko savo sutuoktinį, tačiau tai, kas vėliau paaiškėjo apie jos naują mylimąjį, sudaužė jos širdį į milijonus gabalėlių.
„Važiuojant Kairo gatvėmis, pilve jaučiau drugelius. Lėtai kvėpavau, kad nuraminčiau mintis, bet tai nepadėjo. Galvojau tik apie gražuolį vyrą, laukiantį manęs kelionės tikslo vietoje.
„Kaip iki to priėjau?“ – pagalvojau ir nusijuokiau. Ką 49 metų moteris iš Mančesterio, rizikos valdymo vadybininkė, darė kaip „Shirley Valentine“ veikėja, įsisukusi į karštą atostogų romaną? Galbūt mano galva nenorėjo su tuo sutikti, bet širdis žinojo atsakymą“, – pasakojimą pradėjo Carol El Hawary, rašo dailymail.co.uk.
Vyrą paliko dėl atostogų metu sutikto egiptiečio
Toliau pateikiame C. El Hawary pasakojimą apie jos atostogas, pakeitusias visą gyvenimą:
Kai prieš penkias dienas sutikau Atefą, tvirtai supratau du dalykus: meilė iš pirmo žvilgsnio buvo tikra, o aistra manęs dar neapleido. Tačiau vienintelė emocija, kurios nejaučiau įžengusi į viešbučio vestibuilį, buvo kaltė.
Tikriausiai turėjau ją jausti – juk Jungtinėje Karalystėje manęs laukė Peteris, mano vyras, su kuriuo esame susituokę 25 metus. Net neįsivaizdavau, kad po kelių mėnesių paliksiu jį, savo šalį, darbą ir visus draugus, kad išskrisčiau į tolimą šalį ir ištekėčiau už nepažįstamojo. Tai tikrai skamba kaip romantinės fantastikos kūrinio siužetas. Bet mano istorijos pabaiga? Nemanau, kad kas nors – net Holivudo scenaristas ir tikrai ne aš – galėjo tai numatyti.
Kaip ir originaliosios Shirley Valentine, kurią 1989 m. filme suvaidino Pauline Collins, mano pačios santuoka buvo nuobodi ir mirusi. 2014 m. mes su Peteriu buvome ne aistringa pora, veikiau leisdavome kiekvieną vakarą ant sofos žiūrėdami „Netflix“, o ugnis mūsų santuokoje buvo užgesusi. Mūsų seksualinis gyvenimas keitėsi iš retkarčiais, į retai ir iki niekada.
Nepadėjo nei nesėkmingi bandymai susilaukti kūdikio, nei sunkios ginekologinės problemos, kurios mane kamavo iki tol, kol man buvo atlikta histerektomija būnant 47 metų. Niekada nesusitaikiau su tuo, kad netapau motina; dėl to visada sielvartavau.
Tačiau mes su Peteriu, kuris dirba IT srityje, gyvenome savo gražiame trijų kambarių name ir gaudavome dvigubas pajamas. Turėjome skirtingus pomėgius ir draugus; buvome tarsi įsimylėję kambariokai.
Kai tą spalį mano sesuo pasiūlė vykti atostogų į Egiptą su jos vyru ir dukra, nesuabejojau ir nepaklausiau Peterio, ar jis norėtų vykti. Žinojau, kad jam neįdomu nei kelionės, nei nardymas, nei karštis.
Po kelių savaičių, pakštelėjusi jam į skruostą ir greitai atsisveikinusi, išvykau. Net neįsivaizdavau, kad ta savaitė saulėtoje šalyje visiems laikams pakeis mano gyvenimą.
Atvykę į Kairą, susiradome vietinę taksi firmą, kuri organizavo ekskursijas po lankytinas vietas, o jos vadovas Atefas, kuriam priklausė viešbutis mieste, susitarė su mumis susitikti ir aptarti mūsų maršrutą. Viskas įvyko žaibiškai; granatos žiedas buvo ištrauktas ir likimas ją nukreipė tiesiai į mano gyvenimą.
Kai tik pamačiau Atefą – tamsų, gražų, hipnotizuojančiomis akimis – įeinant į mūsų viešbučio vestibiulį, kūną tarsi nutrenkė elektra. Niekada nebuvau pajutusi nieko panašaus, nei būdama paauglė, nei ką tik ištekėjusi – niekada.
Susėdome pasikalbėti viešbučio bare, o aš vos galėjau kalbėti. Tai buvo tarsi dvi kino klišės: besidaužanti širdis, pašiurpusi oda ir susipainiojęs liežuvis. Iš tikrųjų bijojau savo jausmų. Vis dar buvau išraudusi ir apsvaigusi, kai po valandos jis išėjo. Dawn keistai pažvelgė į mane ir paklausė: „Ar tau viskas gerai, Carol? Atrodai keistai.“
Išvenginėjau jos klausimų ir sumurmėjau, kad karšta. Nenorėjau apie tai kalbėti. Ką galėjau pasakyti? „Mes daugiau niekada nesusitiksime“, – tvirtai pasakiau sau kitą rytą, kai išsiruošėme į pirmąją kelionę prie Raudonosios jūros. Į Kairą turėjome grįžti tik naktį prieš skrydį namo.
Kitą dieną į telefoną gavau žinutę. Tai buvo Atefas. Vėl jaučiau tą patį: širdis daužėsi, burna džiuvo. „Buvo malonu su tavimi susipažinti, Carol. Jaučiau, kad užmezgėme tikrą ryšį“, – žinutėje rašė jis. Mano pirštai drebėjo, kai parašiau jam atsakymą: „Taip, aš taip pat tai pajutau.“
Per kitas kelias dienas žinutės ir skambučiai nesiliovė. „Gal grįžtum į Kairą anksčiau nei tavo sesuo? Taip galėtume praleisti visą dieną namo, kol tu išskrisi namo“, – rašė jis. Visą gyvenimą buvau itin atsargi, vengiau rizikuoti, bet šį kartą viskas buvo kitaip. „Žinoma“, – atsakiau akimirksniu.
Dawn, suprantama, pasibaisėjo, pabrėždama, kad mane gali apiplėšti, pagrobti ar nužudyti, bet ji nieko negalėjo padaryti. Buvau apsisprendusi. Nė vienas iš mūsų neužsiminė apie faktą, kad namuose manęs laukė Peteris.
Niekada nekalbėjau su Dawn apie savo santuoką, bet ji labai jį mėgo. Tačiau kažkodėl įtikinau save, kad toks žingsnis – geras sprendimas. Buvome susitarę susitikti jo viešbučio vestibiulyje – viešoje, saugioje vietoje.
Tačiau vos tik vėl pamačiau Atefą, vėl pajutau tą jausmą. Žinojau, kad susitikimo metu nebus nieko nepadoraus. Mes valandų valandas kalbėjomės apie savo gyvenimus. Jam buvo 44 metai, penkiais metais jaunesnis už mane, ir papasakojo, kad yra teisėtai vedęs egiptietę Laylą, savo keturių vaikų motiną, bet jų santykiai buvo sugriuvę.
Jis sakė, kad jie susituokė tik „popieriuje“, nes Egipte skyrybos stigmatizuojamos, ir dėl šios priežasties jaučiausi gerai. Kai supratau, kad laikomės už rankų, pajutau tokią aistros bangą, kad man užgniaužė kvapą.
Prieš man išvykstant į oro uostą pirmą kartą apsikabinome ir pasibučiavome. Tuose trumpiausiuose prisilietimuose buvo daug intensyvumo, nei buvau jutusi per kelis dešimtmečius.
Skrisdama namo viską papasakojau Dawn. „Dieve mano, Carol. Ką ketini daryti?“ – paklausė ji, kai baigiau pasakojimą. „Tiesą sakant, nežinau“, – atsakiau. Ir iš tiesų nežinojau.
Nusileidusi šaltajame Mančesteryje bandžiau įjungti sveiką protą, sakiau saku, kad tai tik savaitinis beprotiškas romanas, aistra, kuri išblės greičiau nei mano nudegimas saulėje. Tą vakarą mes su Peteriu vėl sėdėjome ant sofos, o aš sėdėjau ir galvoja, ar visa tai nebuvo tik sapnas.
Po 48 valandų Atefas parašė žinutę, kai buvau darbe, ir tas jaudulys sugrįžo. Tai buvo tikra – aš buvau įsimylėjusi. Besirašinėdami žinutėmis sukūrėme planą. Kitą mėnesį, 2014 m. lapkritį, į Kairą grįšiu viena ir savaitę gyvensiu su Atefu jam priklausančiame bute. Pasakiau Peteriui, kad vykstu į ekskursiją.
Kaltės jausmas buvo siaubingas. Peteris buvo toks patiklus, o aš čia planavau romaną; vis dėlto aistra mane nugalėjo. Ir ta savaitė Kaire buvo nuostabi. Po daugelio metų be sekso jaučiausi gimusi iš naujo. Pagaliau buvau geidžiama ir jaučiau potraukį; tai buvo neįtikėtina.
Paskutinę mūsų viešnagės Kaire dieną Atefas pasiūlė man pasimylėti, ir aš iš karto pasakiau „taip“. Kadangi Egipte vyrams teisiškai leidžiama turėti keturias žmonas, tai, kad jis nebuvo išsiskyręs su Layla (ji taip pat tebegyveno Kaire), nebuvo problema; jie buvo susituokę tik „popieriuje“.
Žinau, kad kai kuriems žmonėms mano sprendimas tekėti už vyro, turinčio kitą žmoną, sunkiai suprantamas, bet aš taip norėjau būti su juo ir tikėjau juo, kai jis sakė, kad jie neišsiskyrė tik dėl skyrybų stigmatizavimo. Buvau tokia įsimylėjusi, kad tiesiog susitaikiau su situacija.
Po savaitės, sėdėdama šalia Peterio ant sofos, jaučiausi siaubingai. Norėjau viską išrėkti, bet nusprendžiau palaukti ir prisipažinti po Kalėdų. Šešias savaites tiesa buvo lyg didelis sunkus akmuo ant mano pečių.
Vieną sekmadieni vakarą sausio pradžioje išsigandusi padaviau jam didelę taurę vyno. Jo veidas persikreipė, nes žinojo, kad tuoj pasakysiu kažką rimto. „Egipte susipažinau su kai kuo. Ir ketinu persikelti ten gyventi su juo“, – sakiau stengdamasi, kad balsas nedrebėtų. Sekundę Peteris nekalbėjo. Tada jis tarė: „Žinojau, kad kažkas vyksta. Ar tu jį myli?“ „Taip“, – atsakiau.
Norėčiau, kad jis būtų šaukęs ir pykęs ant manęs, bet jis tai priėmė labai ramiai. Jis net atsisakė mano pasiūlymo, kad išsikraustyčiau iš namų. Tačiau visi kiti buvo pasibaisėję, manė, kad išprotėjau.
Jie sakė, kad Atefui tereikia mano pinigų ir vizos, nepaisant mano pasakymų, kad jis turi savų pinigų ir nekilnojamojo turto ir nerodo jokio susidomėjimo persikelti į Jungtinę Karalystę. Susidurti su tokiu smerkimu buvo sunku, o vienintelis žmogus, kuris mane palaikė, buvo Dawn.
Išėjau iš darbo – visi buvo priblokšti – ir 2015 m. rugpjūtį, kai skyrybų procesas buvo baigtas, sėdau į lėktuvą Kairo kryptimi su bilietu į vieną pusę. Atsisveikindama apkabinau Peterį ir pasakiau jam: „Aš labai, labai, labai atsiprašau.“ Ir aš tai sakiau nuoširdžiai.
Už savo santaupas nupirkau mums butą Kaire, o lapkritį su Atefu iškėlėme vestuves, įvyko civilinė santuoka. Pagaliau tapome vyru ir žmona.
Pirmieji metai buvo kaip amerikietiški kalneliai. Mūsų santuoka buvo ugninga ir aistringa, o Mančesterio iškeitimas į Kairą man buvo didžiulis kultūrinis šokas. Tačiau po metų jau turėjau darbą, mokiau anglų kalbos, ir turėjau draugų.
Tada, 2018 m. gegužę, gavau žinutę iš vienod savo draugių Kaire: „Carol, tai rašyti labai sunku. Bet ar tai Atefas? Ką tik su juo susipažinau vakarėlyje ir jis supažindino mane su savo žmona.“
Kelias minutes apstulbusi žiūrėjau į jos atsiųstą nuotrauką, kurioje Atefas nufotografuotas su kita moterimi, ir pagalvojau: „Tai megztinis, kurį nupirkau jam Kalėdoms”. Akimirksniu užplūdo šokas, įnirtingai surinkau jo numerį. Jis neneigė. „Aš jau pakeliui namo“, – pasakė jis.
Kai Atefas įžengė pro duris, buvau įsiutusi, tačiau klausantis jo paaiškinimų mano įniršį papildė netikėtumas. Ne, tai nebuvo Layla, jo pirmoji žmona, tai buvo Isla – 18 metų už jį vyresnė australė, su kuria jis susipažino 2010 m., kai ji atvyko apsistoti į jo viešbutį.
Ji buvo dar viena turistė, kurią jis vedė tais pačiais metais. Aš buvau ne žmona Nr. 2, bet žmona Nr. 3. Pagalvojau apie tuos kartus, kai jis buvo išvykęs verslo reikalais, visada visur keliaudavo, kaip jis tikriausiai leisdavo laiką su ja. Ir visą tą laiką, kai jis mane viliojo 2014 metais… Pasijutau blogai.
„Ji irgi apie tave nieko nežino“, – pasakė jis, tarsi tai padėtų. Po to, kai jį išvariau, Atefas darė viską, ką galėjo, kad mane susigrąžintų. Nepaisant visko, vis dar jį mylėjau ir norėjau, kad viskas susitvarkytų, bet, kad ir ką sakytų Egipto įstatymai, atsisakiau gyventi poligaminėje santuokoje.
Taigi jis sutiko lankyti porų terapiją, visiems laikams nutraukti ryšius su Isla ir niekada nevesti kitos moters. Vienintelis būdas judėti į priekį buvo priimti Atefo atsiprašymus ir bandyti atkurti mūsų santykius – ir jis tesėjo savo žodį.
Su Isla palaiko minimalų ryšį dėl praktinių priežasčių, nes jis gyveno jai priklausančioje nuosavybėje Kaire, ir aš sutikai, kad jam nereikės su ja išsiskirti, kitaip teks palikti Egiptą ir jis liks be nieko. Žinoma, dabar viskas buvo kitaip, nes žinojau, kad Atefas mieste turi ne vieną, o dvi kitas žmonas.
Atsisakyti apie tai galvoti buvo vienintelis būdas išgyventi. Nors ir tragiškai, bet viskas išsisprendė per pandemiją, kai Isla paskambino ir pasakė, kad sunkiai serga koronavirusu. Atefas nuvežė ją į ligoninę, kur ji mirė 2021 m. vasarį. Jis neatrodė nusiminęs, bet galbūt tai slėpė. Kas žinojo, kas dedasi jo galvoje? Tikrai ne aš.
Man dar nespėjus, atėjo 2024-ieji, dešimt metų nuo tada, kai pirmą kartą pamačiau Atefą. Maniau, kad pagaliau galiu atsipalaiduoti… Tada jis pradėjo keistai elgtis, dingdavo kelioms dienoms iš eilės.
Praėjusių metų gegužę gavau balso žinutę iš piktos moters, vardu Rania, kuri reikalavo sužinoti, kas aš esu. „Aš esu Atefo žmona“, – atsakiau. „Ne, aš esu jo žmona“, – atrėžė ji. Pradėjau drebėti. Rania buvo dar viena žmona.
Jie susipažino prieš metus, kai ji atvyko į Egiptą verslo reikalais iš Albanijos, ir taip, pasakė ji man, susituokė. Šį kartą Atefas neatsiprašė, jis net negalėjo pasiaiškinti. „Aš tiesiog negalėjau nieko padaryti“, – tai, jo manymu, buvo geriausias atsakymas.
Jis nežadėjo pasikeisti, o jei ir būtų žadėjęs, tai būtų buvę nesvarbu. Jausdama įniršį ir sielvartą žinojau, kad mūsų bendras gyvenimas baigėsi. Po dviejų savaičių įlipau į lėktuvą, skrendantį į Jungtinę Karalystę, su bilietu į vieną pusę, jausdamasi kaip visiška kvailė. Laimei, mane palaikė Dawn ir kita draugė Mančesteryje, kuri leido apsistoti pas ją, kol atsistosiu ant kojų.
Nė vienas iš jų nepasakė „aš juk sakiau“, bet žinojau, kad taip galvojo daugybė žmonių. Mačiau tai jų pakeltuose antakiuose, kai susitikdavome. Netgi Peteris, kuris 2019 m. susipažino su savo nauja drauge, nesidžiaugė mano nelaime. Mes vis dar bendraujame, jis vis dar yra pats maloniausias žmogus.
Žvelgdama atgal, žinau, kad mylėjau Atefą, ir jis mane mylėjo, bet niekada neketino būti ištikimas. Iš dalies buvo susiję su kultūra: jei jis būtų britas, jis būtų paprasčiausiai paleistuvis, bet kadangi yra egiptietis, jis gali taip elgtis.
Šiuo metu vyksta skyrybų procesas ir daugiau nebebūsime kartu – bet aš atsisakau gėdytis to, kas įvyko. Man beveik 60 metų, neturiu nei darbo, nei partnerio, nei pinigų, šiuo metu nuomoju savo butą Kaire, kuris vertas tik dalies to, ką už jį sumokėjau.
Tačiau, kaip bebūtų keista, turint omenyje viską, kas nutiko, vis tiek nesigailiu. Širdies balso klausymas ne visada veda į tobulą laimingą pabaigą. Bet jei niekada nepabandysi, niekada ir nesužinosi.
Mano, kad įminė Egipto piramidžių paslaptį
Egiptas vis dar išlieka viena populiariausių kelionių krypčių, traukianti čia ne tik šiluma, bet ir įspūdingosiomis, paslaptingomis Egipto piramidėmis. Kaip anksčiau rašė naujienų portalas tv3.lt, mokslininkai mano, kad pagaliau pavyko įminti seną mįslę, kaip Egipte prieš daugiau kaip 4 tūkst. metų buvo pastatyta 31 piramidė, įskaitant garsiąją Didžiąją Gizos piramidę.
Manoma, kad Egipte naujai atrasta Nilo upės vaga, pasislėpusi po dykumos smėliu ir dirbamomis žemėmis, buvo naudojama masyviems akmens luitams ir medžiagoms į piramidžių vietas gabenti.
Naujasis „North Carolina Wilmington“ universiteto mokslininkų atradimas atskleidžia, kad šie senovės stebuklai greičiausiai buvo pastatyti palei dabar palaidotą Nilo upės vagą, paslėptą po dykumos smėliu ir dirbamomis žemėmis, skelbė portalas „Euronews“.
Daugelį metų archeologai spėliojo, kad senovės egiptiečiai naudojo vandens kelią masyviems akmeniniams blokams ir kitoms piramidžių statybai reikalingoms medžiagoms gabenti. Tačiau tiksli šio vandens kelio vieta ir pobūdis iki šiol liko neišaiškinti.
Tyrime teigiama, kad naujai atrasta „Ahramato“ vaga, besitęsianti maždaug 64 kilometrus, galimai „buvo naudojama kaip vandens kelias darbininkams ir statybinėms medžiagoms gabenti į piramidžių vietas“.
Tyrėjai, norėdami sudaryti šios paslėptos vagos žemėlapį, naudojo palydovinio radaro duomenis, geofizinius tyrimus ir dirvožemio gręžinius.
Tyrime teigiama, kad „nesuskaičiuojama daugybė slėnio šventyklų Egipte dar nebuvo rasta, todėl jos vis dar gali būti palaidotos po žemės ūkio laukais ir dykumos smėliu palei „Ahramato“ vagos krantą“.
Priežastys, kodėl ši upės vaga išdžiuvo arba išnyko, lieka neaiškios. Pasak tyrėjo Emano Ghoneimo, labiausiai tikėtina, kad dėl sausros ir dykumėjimo laikotarpio į regioną patekęs smėlis užnešė upę.
