Gyvenimą svetur pasirinkęs ne vienas lietuvis, o kai kuriose Europos šalyse jų galima sutikti visai nemažai. Viena iš tokių šalių – Norvegija, į kurią Delfi pašnekovė Urtė Gaučienė su vyru atvyko prieš 13 metų. Ji, kaip ir daugelis, čia važiavo užsidirbti, vis dėlto beveik prieš dešimtmetį šeima šalyje įsigijo namą ir džiaugiasi pilnaverčiu gyvenimu. Tiesa, lietuvybės nepamiršo ne tik juodu – šeimos namuose skamba tik lietuviški žodžiai, šia kalba puikiai bendrauja ir Norvegijoje gimę du poros vaikai. Urtė sutiko pasidalinti savo patirtimi ir plačiau papasakoti apie ugdymo skirtumus, kainas, mažą maisto pasirinkimą ir kaip jaučiasi šalyje, kurioje žiema trunka pusmetį.
Su tuomet dar tik būsimu vyru į Norvegiją atvykusi Urtė vis kartojo, kad šalyje praleis penkerius metus. Vis dėlto vėliau ėmė keistis ne tik planai, bet ir požiūris – tai sutapo ir su dideliais gyvenimo pokyčiais, pirmuoju pašnekovės nėštumu.
„Neslėpsiu, tikrai buvo dvejonių, juolab, kad tuo metu netruko mitais apipintų pasakų apie Norvegijoje atimamus vaikus – kurį laiką galvojome, kad vaiko nenorime auginti tokioje aplinkoje ir gimus atžalai grįšime namo. Vėliau šis planas buvo nukeltas iki tol, kol vaikas ims lankyti darželį, – pasakoja Delfi pašnekovė. – Bet neįgyvendinome ir šios minties. Kai gimsta vaikas, nori nenori imi suktis kitoje aplinkoje, gyvenimas yra jau daugiau, nei tik darbas–namai. Vėliau supratome, kad darželis čia – puikus, visi žmogiški. Viskas išsirutuliojo iki to, kad šiandien Norvegijoje gyvename pilnavertį gyvenimą.“
Šeima šalia pietų Norvegijoje esančio Hionefoso įsigijo namą – šis žingsnis taip pat buvo vienas iš nulėmusių jų apsisprendimą likti. Vis dėlto lietuvybės nepamiršo ne tik Urtė ir jos vyras – štai su Norvegijoje gimusiais savo vaikais sutuoktiniai bendrauja tik lietuviškai.
„Kai pirmagimiui buvo dveji, jis ėmė lankyti darželį. Pamenu, konsultavomės su ugdymo įstaigos darbuotojais ir jie patarė mums, tėvams, visai įmanomais būdais išsaugoti tai, ką norime išsaugoti. Juokiamės, kad esame ne lietuviai, o žemaičiai, tai mano sūnus sako, kad kalba norvegų, anglų, lietuvių ir žemaičių kalbomis. Labai norime išsaugoti savo identitetą, kad vaikai galėtų bendrauti su seneliais. Svarbu mokėti sava kalba ne tik kalbėti, bet ir rašyti, skaityti. Be to, sūnus dabar sekmadieniais lanko ir lietuvių bendruomenės mokyklą“, – sako moteris.
Darželiuose suteikiama daug laisvės
Nors Norvegijoje dažnas vaikus į darželį ima vesti nuo metukų ar net anksčiau, Urtė su vyru nusprendė kiek palaukti – tiesa, ne šiaip sau, o dėl sudėtingesnės sūnaus sveikatos būklės ir prisirišimo, jautrumo.
„Instinktyviai norėjau su juo būti namuose kaip galima ilgiau, ir galimybę tam turėjome – žinant, kad valstybė moka tik iki vaikui sukanka 11 mėnesių. Kai jis, būdamas dvejų, ėmė eiti į darželį, visi jautėmės gerai, patogiai – išlaukėme savo laiko. O štai mūsų antragimė į darželį pradėjo eiti būdama metukų ir dviejų mėnesių. Vėlgi – jutau, kad jau nebenoriu būti namuose, noriu išeiti į žmones. Be to, dukra nuo mažumės buvo daug socialesnė, jai reikėjo žmonių, patiko eiti, domėtis, ji – drąsi mergaitė“, – kalba Delfi pašnekovė.
Urtė sako galinti palyginti Norvegijos ir Lietuvos ikimokyklinį ugdymą, mat gimtojoje šalyje turi šioje srityje dirbančių artimųjų, su kuriais padiskutuoja ar pasidalina mintimis.
„Jeigu trumpai, tai Norvegijoje vaikams suteikiama daugiau laisvės. Čia niekas neskuba jų užauginti, viskas vyksta pamažu, žaidimo forma. Vis dėlto aš esu augusi Lietuvoje, tad prie kai kurių dalykų teko priprasti ir man. Pavyzdžiui, būna, ateinu į darželį pasiimti vaiko, o jis sėdi ant medinio traukinio stogo. Ugdytojai traktuoja taip – jeigu tu pats užlipi, reiškia, turi pats ir nulipti. Mažo vaikiuko niekas ten ir nekelia, – pasakoja lietuvė. – Arba vaikai darželyje lipa į kalną, tikrąja šio žodžio prasme, o ant jo – laukymė. Tarp medžių padarytos karstyklės, supynės, galima įlipti į medį – bet to negalima daryti vaikams, kurie užlipę patys nebenulips. Taip moko vaikus įvertinti, prisiimti atsakomybę, elgtis saugiai. O raginimų nelipti, nesusižaloti, neimti, nebėgti čia neišgirsi. Tą skirtumą labai pastebime grįžę atostogų į Lietuvą.“
Štai pietų miegas Norvegijos darželyje privalomas iki dviejų metų. Vėliau, tikina Urtė, to miego tarsi nebereikia, nes vaikai čia eina miegoti labai anksti – apie 19–20 valandą.
„Mano vaikai miegoti eina pusę devynių, yra aiškus ritmas. Mūsų keturmetė dukra pati pasako, kad jau nori miego, nes jaučiasi pavargusi – pusę aštuonių keliasi, o grįžusi namo ji dar turi jėgų žaisti, – teigia Delfi pašnekovė, užsiminusi ir apie komunikaciją darželyje. – Pamenu situaciją, kaip pirmagimį darželyje pastūmė, jis parkrito ir prasiskėlė kaktą. Komunikacija iš darželio pusės buvo tvarkinga – pildėme dokumentus, kad jeigu ateityje tas randas turės įtakos gyvenimo kokybei, jis drąsiai galės kreiptis į valstybę dėl jo pašalinimo. Žinoma, čia yra tėvų, kurie labiau atsipūtę.“
O ir auklėtojos supratingos, priduria Urtė. Nuėjusi į darželį ir pamačiusi, kad sūnui vėsesniu oru neuždėtas šalikėlis, ji pasakė ugdymo įstaigoje dirbančiam atstovui, kad uždengti kaklą berniukui dėl pasikartojančių ligų būtų labai naudinga.
„Šie tik atsiprašė ir daugiau niekada panašių problemų nekilo. Jeigu tėvai jaučia poreikį, auklėtojos mielai papasakoja, kaip šiandien vaikui sekėsi, ką ypatingesnio padarė, kas atsitiko. Jei vaikas susižeidžia, tėvai yra informuojami iškart. O jei tėvai iškelia problemą, dažniausiai sprendimas būna priimtas nedelsiant – ranka nebūna numota“, – tikina lietuvė.
Urtė sako, kad vasaros atostogos nėra joks iššūkis, juolab, kai liepos mėnuo Norvegijoje yra visuotinis atostogų laikas – tuomet dirba tik parduotuvės, tam tikros įstaigos, darbo negalinčios sustabdyti įmonės.
„Tuo metu net darželiai užsidaro. Norvegijoje vaikas privalo turėti bent trijų savaičių nenutrūkstamas atostogos, net ir jei jis darželinukas. Mes šeimoje tą mėnesį taip pat stengiamės kaip įmanoma daugiau turėti atostogų. O iki liepos jau derinamės – štai aš galiu dirbti lankstesnėmis valandomis ar net atvykti į darbą su vaikais. Mokslo metai čia baigiasi birželio 21-ąją, o prasideda rugpjūčio 19-tą. Tai tomis vasaros dienomis sūnus būna prailgintoje, popamokinėje grupėje – savivaldybė suteikia tokią galimybę“, – tikina pašnekovė.
Ribotas maisto pasirinkimas, didelės kainos, bet viską atperka Norvegijos gamta
Urtė sako, kad pagrindinis dalykas, kuris neleidžia Norvegijoje jaustis šimtu procentų laisvai – tai kalbos barjeras.
„Šiaip mes su vyru esame gana liberalūs – net ir Lietuvoje buvome pakantūs dalykams, kurie kitus erzindavo, todėl viskas gerai ir čia. Bet aš esu sociali, man reikia žmonių, man patinka dalyvauti, bendrauti, todėl ribotas norvegų kalbos žodynas man čia nepadeda, apriboja mano laisvę, – šypteli lietuvė. – Dar kas erzina – tai maisto pasirinkimas. Lyginant su Lietuva, ta pačia Švedija, maistas yra skurdus. Norvegai valgo daug greito maisto, pusfabrikačių. Mėsos kukuliai, makaronai, košės, picos – viskas šaldyta. Per gimtadienius – dešrelės ir šokoladinis pyragas iš pakelio.“
Prakalbus apie finansinę situaciją Norvegijoje, kuri iš principo laikoma brangia šalimi, Urtė sako, kad nors šiandien jie jau susikūrę patogų gyvenimą, vis dėlto žvelgiant bendrai – kainos čia nemenkos.
„Kronos kursas pakritęs, o tai labai jaučiasi – viskas tikrai yra pabrangę. Už tą pačią namo paskolą mokame daugiau. Bet jei manęs kas nors klausia, ar čia brangu, pavyzdžiui, keliauti, tai atsakau – taip, brangu. Ypač vasarą, liepos mėnesį, kai visi atostogauja, – pabrėžia moteris. – Patys norvegai, žinoma, keliauja po įvairius kraštus ir šalis, bet mėgsta atostogauti ir gimtojoje Norvegijoje. Kita vertus, čia tikrai yra ką pamatyti – patys esame keliavę, važinėję, čia be galo gražu. Tik jau renkiesi alternatyvas, pagal savo galimybes – ar gyvensi namelyje, ar kemperyje, pažįstu ne vieną keliavusį ir su palapine.“
Taip pat lietuvė pabrėžia, kad Norvegijoje populiaru gyventi ne butuose, o namuose, kotedžuose. Vis dėlto jei žmogus gyvena bute, ypač Osle, dirba ir uždirba, jis dažniausiu atveju turi vasarnamį.
„Nesvarbu, žiema, vasara, lyja, sninga – jie važiuoja į vasarnamį. Kai buvo pandemija ir sėdėjome uždaryti, norvegams tai buvo didžiausia bausmė. Tas vasarnamis – tarsi pabėgimas nuo kasdienybės. Iki jo tenka važiuoti įprastai apie dvi valandas, bet verta, – sako Urtė. – O šiaip juokauju, kad ne į tą pusę emigravom – reikėjo ten, kur šilčiau. Vis dėlto viskas keičiasi – dabar, kai Lietuvoje šalta, mes džiaugiamės šiltais orais, vaikštome su megztiniais. Turime šaltas, ilgas žiemas, bet sezoniškumas mums patinka. Čia žiema yra žiema, tad smagu. Mano vyrui labai patinka valyti sniegą, tad jis labai laukia. Vaikams žiema taip pat netrukdo.“
