Mėnesio pradžioje Kretingos žmonės rajono viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje turėjo retą galimybę gyvai išgirsti autentiškus Ukrainos karinių pajėgų veteranų Volodymyro Čepos ir Ivano Bočkariovo liudijimus. Ivanas – Mariupolį gynusios garsiosios „Azovo“ brigados karys, Rusijos nelaisvėje praleidęs 2,5 metų, patyrė sunkiai suvokiamus kankinimus.
Rusijai su patosu švenčiant pergalės prieš fašizmą 80-metį, kariai sakė atvykę pasakoti savo istorijas tam, kad civilizuotas pasaulis suvoktų – fašizmas gyvuoja būtent Rusijoje.
Kiekvienas pastatas dejavo iš skausmo
Ivanas Bočkariovas, profesionalus krosfito atletas, praėjęs didžiulę atranką ir apmokymus, elitinės „Azovo“ brigados kariu tapo nuo 2020-ųjų. Su priešu akis į akį jis pirmąkart susidūrė po dvejų metų.
„Mano karas prasidėjo Mariupolyje. Mes prieš kelias dienas jau žinojome, kad priešas ateis. Vadas sukvietė visą grupę ir liepė pasirinkti – likti ir gintis, nors žinojome, kad jokios pagalbos ir užnugario nebus, arba galėjome išvykti į kitą vietą, kur tokie žiaurūs mūšiai nevyko.
Bet nė vienas iš mūsų pulko nepasirinko šio kelio – visi likome ginti Mariupolio.
Ligi tol buvome išmokyti laikytis Ženevos konvencijos ir stengėmės civilizuotai kariauti, tačiau priešas pasirodė ciniškas ir žiaurus – jam negaliojo jokios humaniškos taisyklės: jie bombardavo ir sprogdino namą po namo, bunkerius, kur slėpėsi civiliai, netgi – mokyklas, darželius ir gimdymo namus.“
Kiekvienas pastatas dejavo iš skausmo, nes po griuvėsiais buvo prispausti žmonės. Nebuvo nei elektros, nei dujų, nei vandens. Priešas apsupo visą miestą iš jūros ir iš oro.
„Radome tik vienintelę vietą, kur galėjome įsitvirtinti – tai „Azovstalio“ gamykla. „Azovo“ kariai sunaikino 6 tūkst. priešo karių, karinės technikos ir dronų.
Gynėmės, kol galėjome, neturėdami nei maisto, nei medikamentų sužeistiesiems gydyti. Todėl, pagal vado įsakymą, pasidavėme į nelaisvę“, – sunkai tramdydamas emocijas, pasakojo Ivanas.
Kankinimo metodai – iš mongolų laikų
Karys tikino, kad per savo nelaisvės laiką – 2,5 metų – patyrė daugybės rusų kariškių, pareigūnų žiaurumą: buvo marinamas badu, mušamas, kankinamas sunkiai įsivaizduojamais būdais, prievartaujamas, pjudomas šunimis.
Tie žiaurumai, kuriuos dabar daro Rusija, buvo būdingi mongolų ordai XII–XIII amžiuje.
Ant rankų ir kojų buvo uždėtos grandinės: kai už jų kratydavo, grandinės ligi kraujo įsiprausdavo į kūną. Vaikščioti leisdavo už nugaros sunertomis rankomis ir susilenkus, nuolat versdavo klūpėti ant kelių.
Tardydami vertė prisipažinti dėl primestų nusikaltimų, naudojo elektrošoką – visame Ivano kūne liko išdegintos žymės. Tardymą įrašinėdavo, ir šie įrašai buvo platinami internete, filmuodavo, kaip sušaudo belaisvius.
Tai pamatė ir Ukrainos žmonės, vadovybė. Kai kurie tų vaizdų buvo parodyti ir per susitikimą Kretingos bibliotekoje.
„Išlaisvintas iš kalėjimo besvėriau 62 kg, nors normalus mano svoris – apie 90 kg. Man buvo atliktos 6 operacijos: grįžau be dantų, sulaužyta nosimi, rankomis, sutrupintais kelių kaulais.
Bandžiau suvokti, kodėl rusai mūsų taip nekenčia, bandžiau atrasti bent kokią logiką, ir supratau, kad jie kankina tam, kad morališkai mus palaužtų“, – kalbėjo Ivanas.
Išlaisvino per mainus
Neteisėtas Rusijos teismas I. Bočkariovą nuteisė kalėti 39 metams. Bet po to, kai Ukrainos kariuomenė įsiveržė į Kursko sritį ir į nelaisvę paėmė daug aukšto rango karininkų, kadyrovcų, įvyko mainai, ir Ivaną iškeitė į vieną jų.
Praėjusį spalį grįžęs iš nelaisvės, jis tikino, dedąs visas pastangas, kad būtų išlaisvinti kiti kovos draugai: „Kartais pagalvoju, kad geriau būtų buvę žūti Mariuoplyje, negu matyti kitų kančias ir artimų draugų mirtis kalėjime“, – atviravo karys.
Dabar gyvenantis Kijeve ir krosfito treneriu dirbantis Ivanas neslėpė, be antidepresantų neužmiegąs ir be psichologų pagalbos negebąs grįžti į normalų gyvenimą.
Fronte ir nelaisvėje, jo žodžiais, atrama ir stiprybė, be artimųjų, buvo kovos draugai: „Tampame atsakingais vienas už kitą. Todėl visąlaik labai bijojau kalėjimo vienutės.
Dalinio stiprumas priklauso nuo silpniausio jo nario. „Azovas“ buvo Ukrainos karinių pajėgų branduolys, jame buvo sudarytos sąlygos kariams augti dvasiškai. Vėliau „Azovo“ kariai patys susibūrė į mažesnius karinius vienetus.“
Šventai įtikėję propaganda
Sunkiausia, jo žodžiais, buvo matyti kovos draugų mirtis. Vienoje vietoje rusai ciniškai susprogdino 130 beginklių kovos draugų. Būdavo, kad bendražygiai pjovėsi venas tam, kad nereikėtų kentėti „Ir nieko negalėjai padaryti, nes ginklai – ciniškų žudikų rankose. Jie – nebe žmonės“, – kalbėjo karys.
Ivanas mano, kad europiečiai ir šiandien dar ne visai supranta Rusijos užmačias: „Rusų propaganda skelbia, kad jiems ir vėl gali tekti keliauti iki Berlyno triuškinti fašizmą.
Jie tam ruošia savo žmones: skelbia, kad Europa yra jų priešas ir reikia eiti užkariauti. Dėl Rusijos Europa niekad negali atsipalaiduoti.
Kalėjime buvo rusų belaisvių – per televiziją jiems suko tą pačią propagandos plokštelę, kad Aliaska, Japonijos salos priklauso Rusijai, NATO jiems grasina, ir visas pasaulis jų bijo. Ir aš supratau, kad jie šventai tuo tiki“, – tvirtino karys.
Į frontą ėjo abu kartus
Ukrainos pajėgų kariuomenės tankų bataliono veterano Volodymyro Čepos istorija – paprastesnė, tačiau įkvepianti: „Kai 2014-aisiais priešas užpuolė mūsų šalį, man buvo 20 metų.
Buvau pakankamai jaunas, nepatyręs, bet teko imti į rankas ginklą ir eiti kariauti. Nedvejojau nė minutės, kad privalau ginti savo žemę, savo žmones, savo valstybę.
Kai Rusija 2022-aisiais antrąkart įsiveržė į mūsų šalį, dirbau fabrike Lenkijoje. Tvirtai nusprendžiau grįžti į tėvynę ir ją ginti.“ Volodomyras praėjo frontą nuo Žitomiro iki Donecko, kur vyko žiaurūs mūšiai.
Priešas nesigailėjo nei vaikų, nei senelių – bombardavo ir šlavė viską nuo žemės paviršiaus, žuvo arba neįgaliais tapo daug jo karo draugų.
„Fronte buvau sunkiai sužeistas į ranką, koją, pečius, krūtinę. Netekau labai daug gerų draugų. Bet niekada nesigailiu pasirinkęs kario kelią. Džiaugiuosi galėdamas ginti savo šalį ir tautą.
Norisi, kad suprastumėte, kad karas yra itin baisu dalykas: tai – ne filmas ar vaizdai internete, tai – kraujas, skausmas, netektys. Niekada anksčiau nemaniau, kad reikės kariauti. Bet turėdami tokį kaimyną, privalome būti budrūs.
Rusija – tokia šalis, kuriai visada visko maža, ir ji nori tai gauti veltui, negailėdama gyvybių. Ir ji niekada nesustos, tai – tik laiko klausimas.
Privalome būti vieningi: mes, ukrainiečiai, darome viską, kas įmanoma, kad priešas nepasiektų Europos“, – akcentavo dabar su veteranais dirbantis V. Čepa, abu su kolega Ivanu dėkodami Lietuvai už visokeriopą pagalbą.
Pritaiko Afganistano karo metodu
Ukrainos kariai mano, kad europiečiai privalo dabar nusiimti rožinius akinius ir pabandyti suvokti, kas yra tikroji Rusija.
Jeigu didžiausias jų sąjungininkas šiame kare yra Šiaurės Korėja – labiausiai izoliuota pasaulio šalis, jie pamina bet kokias vertybes ir daro viską, kad pasiektų pergalę prieš civilizuotą pasaulį.
Jų žodžiais, šiame kare keičiasi kovos ir ginklavimosi taktika. „Jeigu rusai anksčiau nežinojo, kas yra dronas, dabar tai yra kasdienybė. Labai išaugo ir Ukrainos dronų gamybos pramonė, dėl to rusai jau neteko daug karinės technikos.
„Dabar rusų kariuomenė laikosi 20–30 km nuo fronto linijos ir į priekį veržiasi mažomis grupėmis: 20 žmonių būrys gauna užduotį – užimti gatvę, kur 5 pastatai. Kol jie veržiasi pirmyn, ukrainiečiai atakuoja juos dronais ir artilerija: 10 rusų žūva, o 10 užima pastatus.
Šie išsikasa lapių urvus, kaip buvo Afganistano karo metu, ir įsitvirtina po žeme.
Iš ten juos iškrapštyti labai sunku, tam reikia pajėgų. O mes negalime rizikuoti savo karių gyvybėmis, be to, mūsų kariuomenė negriauna pastatų.
Rusija turi daug artilerijos, šovinių ir negaili savo karių, o mes negalime su savo resursais elgtis taip, kaip jie“, – dabartinę padėtį fronte apibūdino I. Bočkariovas ir V. Čepa.
—
Susitikimas su Ukrainos karo veteranais Volodymyru Čepa ir Ivanu Bočkariovu buvo surengtas pagal susibičiuliavusių miestų – Kretingos ir Novovolynsko – bendrystės programą.
Kretingos rajono meras Antanas Kalnius sausį nuvežė labdaros siuntą ir tuo pat metu aplankė ligoninėje besigydančius sužeistus karius.
Jo iniciatyvą atvežti Rusijos vykdomų nusikaltimų liudininkus į Kretingą, kas Ukrainoje karo sąlygomis buvo gana sudėtinga, palaikė karius atlydėjusi Novovolynsko miesto vicemerė Nina Shumska.
Čia cka atlėkė tvarką ivedinėt