Ministras pirmininkas Gintautas Paluckas sako, kad Lietuvos kreipimasis į Hagos teismą, siekiant Baltarusijos režimą patraukti atsakomybėn dėl migrantų krizės, leidžia išlaikyti instrumentalizuotos migracijos klausimą politinėje darbotvarkėje.
Plačiau šia tema pakomentavo MRU teisės profesorius Justinas Žilinskas.
– Tai formalus veiksmas? Ar jis gali turėti pasekmių?
– Čia toks įdomus yra ėjimas, nes, viena vertus, galime į tai žiūrėti kaip formalumą, nes inicijuojamas tarptautinis teisinis ginčas turbūt pačioje prestižiškiausioje tarptautinių ginčų sprendimo institucijoje, tai yra Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Dabar apie to teismo galias – tai, aišku, klausimų tam tikrų kyla, nes šis teismas, kaip ir daugelis tarptautinių teismų, neturi prievartos mechanizmų. Labai svarbu, kaip reaguos kita tarptautinė bendruomenė į tokius sprendimus, bet jeigu teismas pripažintų, kad Baltarusija pažeidė šią konvenciją, vėlgi, tikrai nė viena valstybė nemėgsta, kai yra pripažįstama, jog ji yra padariusi kokį nors pažeidimą. Bent jau teisės įvertinimų požiūriu, yra svarbu ir tai yra pakankamai rimtas dalykas.
– Lietuva padavė Aleksandrą Lukašenką ar A. Lukašenkos režimą į Hagą. Iškart įsivaizduojame Hagos tribunolą, kurio turbūt nebėra jau 8 metai, Hagos tribunolo buvusiai Jugoslavijai buvo nuteista 160 žmonių, bet tai nėra tas pats?
– Ne, tai yra visiškai kita kalba apie visiškai kitą teismą. Į šį teismą Lietuva padavė ne A. Lukašenką, o padavė Baltarusiją kaip valstybę. Šio teismo paskirtis yra spręsti ginčus tarp valstybių ir šis teismas nesprendžia dėl kokios nors baudžiamosios atsakomybės ar kažko kito. Jeigu teismas pripažintų, kad Baltarusija pažeidė tarptautinę teisę, jis, pavyzdžiui, galėtų Lietuvai priskaičiuoti žalos atlyginimą, bet, aišku, kaip Lietuva tą žalos atlyginimą išieškotų, tai jau yra kitas klausimas, gerokai sudėtingesnis. Bet čia tikrai neina kalba apie tokį tribunolą kaip buvusiai Jugoslavijai. Čia yra kitokio pobūdžio procedūros.
J. Elinsko / ELTA nuotr.
– Iš principo sakote, jog tai dėl pinigų. Kokių įrodymų tuomet reikia turėti?
– Įrodymai yra labai platus klausimas. Reikalinga, bet kuriuo atveju, apginti savo pozicijai, įrodyti, kad buvo organizuojamas migrantų gabenimas ir, kad tas organizuotas migrantų gabenimas pažeidė protokolą dėl neteisėto migrantų gabenimo konvencijos prieš tarptautinį nusikalstamumą.
– Ar galima tikėtis, kad tuomet A. Lukašenka taip pat nusiųs savo atstovus į šį teismą ir vyks normali byla, ar tiesiog bus ignoruojama?
– Čia prasideda jau rimtos teisinės įdomybės, kadangi Baltarusija yra pateikusi deklaraciją, kuria ji yra pareiškusi, kad nepripažįsta Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcijos šiuo klausimu. Dar įdomesnis dalykas yra tai, kad ta deklaracija pateikta 2023 metais. Įdomus dalykas yra, kad Austrija tą deklaraciją yra užprotestavusi ir pasakiusi, kad ta deklaracija prilygsta išlygai sutarčiai, kokios negali būti, kadangi ta išlyga yra pateikta ne laiku ir išlygos turinys prieštarauja, berods, sutarties objektui ir tikslui. Manau, kad pats pirmasis ginčas, kuris kils, tai bus, ar Tarptautinis Teisingumo Teismas turi jurisdikciją šiuo klausimu.
Tai jau yra pačio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimas ir jeigu jis pripažins, kad turi jurisdikciją šiuo klausimu, tai tokiu atveju procesas tęsis. Jeigu Tarptautinis Teisingumo Teismas nuspręs, kad jie vis dėlto neturi jurisdikcijos ir Baltarusijos deklaracija uždraudžia realizuoti jurisdikciją, procesas čia ir sustos.
EPA-ELTA nuotr.
– Kiek įprastai tokios bylos trunka?
– Labai įvairiai: gali trukti trejus metus, gali trukti penkerius metus, gali trukti septynerius metus. Čia jau kaip susidėlios teismo grafikai ir visi kiti dalykai.
– Gali būti taip, kad net jeigu A. Lukašenkos ar jo režimo nebebūtų, tai vis tiek būtų Baltarusijos, kaip valstybės, atsakomybė?
– Be abejo, taip. Jeigu pasikeistų situacija, vis tiek Baltarusija, kaip valstybė, yra laikoma atsakinga. Bet, vėlgi, teismas palieka galimybes valstybėms susitarti ir kitaip.
D. Labučio / ELTA nuotr.
– Ar Lenkija taip pat galėtų tikėtis kreiptis į tokį Teisingumo Teismą?
– Lenkija, Latvija galėtų įstoti trečiosioms šalims, tarkime, Lietuvos pusėje, kad nereiktų iš naujo daryti to paties darbo.
