„Respublikos” savaitės žmogus – sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys. Praėjusį antradienį Seimo nariams aiškinęsis, kodėl iš buvusio Santaros klinikų generalinio direktoriaus, Pilvo ir onkochirurgijos centro vadovo, akademiko Kęstučio Strupo buvo atimta chirurgo licencija.
Pretekstas panaikinti K.Strupo licenciją – teismo patvirtintas smulkus kyšininkavimas. K.Strupas, 2018 m. paėmęs iš pacientės 100 eurų, buvo nubaustas 5 tūkst. eurų bauda. Gal to ir pakaktų? Kam Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai prarasti talentingą chirurgą, kuris yra Europos chirurginių mokslų akademijos valdybos narys. Stažavęsis Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Taivane, Prancūzijoje, Ispanijoje. Parašęs daugiau kaip 300 mokslinių straipsnių ir dvi monografijas. Jokio paciento pilvas tokiam chirurgo licencijos atėmimui nepritartų. Bet A.Dulkys mano kitaip.
Vyriausybės valandos metu A.Dulkys išdėstė savo asmeninį požiūrį į kyšininkaujančius medikus: „Matyti kažkokia nauja pradžia sveikatos apsaugos sistemoje. Per 30 metų Lietuvoje licencijos buvo tik dalijamos. Bet kažkodėl niekada niekas jų neatėmė. Lietuva yra teisinė valstybė, yra teismų sprendimai. Yra Akreditavimo tarnyba, kuri, vertindama pagal teisės aktus, taip daro (naikina licencijas – aut. past.). Jokio spaudimo asmeniškai aš nedariau. Vadovautasi teisės aktais.
O žinutė būtų tokia: operuokite nors patį popiežių, bet, jeigu iš Lietuvos žmonių bus imami kyšiai, su licencijomis bus taip pat.”
Kad taip licencijuotume ministrus!
A.Dulkio požiūris – kategoriškas. Bet ir kiti žmonės yra kategoriški! Politikus per rinkimus „licencijuoja” visuomenė. Gaila, kad licencijos nebūtinos ministrams. Nes jei visuomenei būtų leista ministerijų vadovus licencijuoti, sveikatos apsaugos ministras A.Dulkys nė už ką negautų licencijos toliau ministrauti.
Lygiai kaip Aušrinė Armonaitė ar Gabrielius Landsbergis. Nesvarbu, ar tai teisinga, objektyvu, subjektyvu, ydinga, pikta ir t.t., bet visuomenės apklausos rodo, jog A.Dulkį šiuo metu palankiai vertina apie 25-26 proc. respondentų, nepalankiai – apie 66 proc., o dar apie 8 proc. nežino, kaip vertinti. Gal net nežino, kas tas A.Dulkys.
Bet ministrai nėra licencijuojami. Matyt, galvojama, kad žmogus, paėmęs 100 eurų kyšį ir laikantis rankoje chirurgo pincetą, gali labiau pakenkti valstybei, nei žmogus, atsakingas už šalies sveikatos apsaugą sistemą. Aiman, nesu įsitikinusi, kas labiau kenkia. Jei ne valstybei, tai bent jos piliečių sveikatai. Talentingas chirurgas ar vidutiniškas sveikatos apsaugos ministras? Kad ir kaip būtų, jei žmogui suskaustų pilvą, jis ieškotų ne A.Dulkio, o artimiausio pilvo ligų specialisto.
Nulinė tolerancija? Nejaugi?
Nejauku nesutikti su ministru, kuris praėjusį antradienį Seimo narius patikino, jog sieks „nulinės tolerancijos” korupcijai. Juolab kai apklausų duomenimis, kas penktas šalies pacientas yra davęs kyšį, o kas ketvirtas, norėdamas patekti pas gerą specialistą, naudojosi asmeninėmis pažintimis. Vadinasi, eilinis Lietuvos gyventojas tiki, kad patikimiausias sveikatos draudimas – kuo daugiau medikų pasikviesti į savo vardadienį ragauti šašlykų. Ir kuo gausiau juos finansiškai apdovanoti. Kad medikai jaustųsi skolingi. Sakytų: geras žmogus tas Petras, reikia jam padėti be eilės.
Bet ar Lietuva iš tikrųjų yra pribrendusi „nulinei tolerancijai” kyšiams? Nebent – A.Dulkys. Nors liūdnoka, bet nieko padarysi. Gal pradžiai pakaktų, kad joks medikas nesusigundytų paimti kyšį iš operuojamo onkologinio ligonio? O daugiau kol kas reikalauti, aišku, galima. Bet tai tas pat, kaip reikalauti, kad sutaptų visų gyventojų politinės pažiūros.
Dauguma gyventojų kyšį mielai duotų kokiam abejingam, delsiančiam, trukdančiam, savo tarnybinėmis galiomis piktnaudžiaujančiam tipui. Vien iš nevilties. Kad tik tas tipas atsikabintų. Neieškotų dirbtinių priekabių. Nekenktų verslui. Į kampą įvarytas žmogus duotų kyšį iš paskutiniųjų! Tačiau piliečiai per pandemiją, per karantinus įsitikino, kad didžiuosius verslo žlugdymo, subankrotinimo darbus nuveikia anaiptol ne potencialūs kyšininkai. Toli gražu.
Nekyšininkas A.Dulkys, o ir kiti nekyšininkai ministrai su karantinais, galimybių pasais tiek tramdė smulkių verslininkų galimybes nebankrutuoti, kad padarė valstybei daugiau žalos nei korupciniai ryšiai. O kas galėtų paneigti? Pirma, korupcinių ryšių žala nėra tiksliai apskaičiuojama. O kiek per pandemijos valdymą įvyko bankrotų, kiek padaugėjo bedarbių ir t.t – tiksliai apskaičiuoti įmanoma. Aišku, jei valdžia to panorėtų.
Rojaus paukščiai, ir nelabai
Atiminėjant licencijas, akcentuojamas ne profesionalumo, bet moralumo kriterijus. Skamba gražiai. Tačiau visiškai moralūs tipai vaikštinėja ne žeme, bet rojuje. Todėl nežinau, ką žmonės mieliau pasirinktų – moralų chirurgą, labai dorą lakūną ar profesionalų chirurgą ir aukšto profesinio meistriškumo lakūną asą. Vien dėl žmonių saugumo, dėl mažesnio pavojaus gyvybei visi rinktųsi profesionalesnį specialistą. Ar labai keleiviui rūpi, su kelinta žmona gyvena lakūnas? Ar pacientas atsisakys operuotis pas puikų chirurgą dėl kažkokios sumautos šimtinės eurų?
Atsiprašau, bet jei žmones vertintume pagal moralumo kriterijų, visos šalies gydymo, mokymo, šalies administravimo ir t.t. įstaigos iškart ištuštėtų. Prie šalies didžiųjų miestų klinikų staiga dingtų patys naujausi automobiliai. Slaugutės ir pacientai neturėtų ką garbinti, šlovinti, kam pataikauti, ko prašyti konsultacijų. Kažkodėl aptiltų mokslingoji profesūra.
Net mobingo atvejų įtartinai sumažėtų. Kas antrą pacientą operuotų ne gydytojai veteranai, bet gydytojai rezidentai. O jų pritrūkus, gal imtų operuoti slaugutės. Negi norėtume, negi linkėtume dabartinei Lietuvai, akcentuoju, – dabartinei, ne būsimai, tokios katastrofos? Aišku, ne! Nes moralumo kriterijus yra svarbesnis už profesionalumo kriterijų tik tuo atveju, kai kalbame apie kunigus, šventikus, vienuolius, teisėjus. Taip pat apie geriausią suolo draugą, nuosavą mamą bei tėtę.
Tačiau visada malonu pasiklausyti idealistų ar jais apsimetančių. Ypač žadančių, kad išimčių nebus niekam. Paimsi kyšį – atsakysi prieš įstatymą. O kam imti kyšį, jei gali prisigretinti prie SAM ir gauti užsakymą reklamuoti skiepus, sveiką gyvenimo būdą ir t.t. Tačiau įsivaizduokime ne korupcinį, bet tiesiog žemišką atvejį. Dar nepanaikinta kaimiško Lietuvos regiono ligoninė. Vasara. Sekmadienis.
Ligoninės vyr. gydytojas meškerioja, o visi atvažiuojantieji – sostinėje. Dispečeris praneša siunčiantis greitosios ekipažą prie ežero, nes čia susirgo atostogaujantis ministras. Vos išgirdus žinią, į darbą atskuba ligoninės vadovas ir visų dar likusių skyrių vedėjai. Išrenkama pati gražiausia palata. Keturvietė tampa vienviete, nes trys chroniški vietiniai pensininkai perkeliami į kitas palatas.
Deja, susirgęs ministras labiau linkęs pasitikėti ne vietiniais medikais, o važiuoti tiesiai į Santariškes. Pas pažįstamus profesorius. Nors rajono pensininkams tektų pusmetį laukti profesorių audiencijos. Štai jums ne korupcinė, bet ganėtinai privilegijuota situacija.
