Nauja sukčių taktika jau plinta kone visoje Lietuvoje: įspėja, kad santaupos išgaruoja po truputį

Skambutis. Atsiliepiu. Iš anapus ragelio mandagiai pasisveikina vyras ir sako, kad mūsų pokalbis nutrūko, tad perskambino. Tačiau jis nustebo, jog ką tik šnekėjo ne su manimi, o su vyru, ir ne lietuviškai, o rusų kalba.

Taip sutapo, kad kaip tik neseniai konsultavausi su informacinių technologijų (IT) specialistais: kaip taip gali būti, kad žmonės Lietuvoje sulaukia įtartinų skambučių po kitų abonentų priedanga? Patikinau nepažįstamąjį, kad niekas iš mano telefono mano pačios iniciatyva su juo susisiekti negalėjo, ir paaiškinau: nusikaltėliai sugeba pasinaudoti svetimais kontaktais, tiksliau, juos sufalsifikuoti ir skambinti Lietuvos gyventojams, kad šie, pamatę lietuvišką numerį, nevengtų atsiliepti.

Mįslingi skambučiai

Vis dėlto paprastai tas numeris, iš kurio buvo skambinta, nė nepasilieka pokalbių istorijoje ir dažniausiai atskambinti neįmanoma. Tačiau kai kada pašnekesį su įtaigai pasidavusiu asmeniu užmezgę veikėjai paprašo jiems perskambinti. Tik gavus sąskaitą su stulbinama suma paaiškėja, kad klientas su kažkuo prisibendravo padidintais tarifais.

Taip įkliuvo ir pažįstamas senjoras. Priblokšti vaikai pradėjo domėtis, už ką ryšio bendrovė tėvui priskaičiavo apie 400 eurų. Pokalbių išklotinė parodė, kad jis ne kartą pats skambino įstaigai, su kuria minutė pokalbio galėjo kainuoti po kelis ar net keliolika eurų. Bandant aiškintis, kokia šios kontoros kilmė, pritrūko duomenų: ryšių bendrovės konsultantai tik nurodė, kad tai buvo numeris, užšifruotas kaip įmonė, tačiau kokia tiksliai ir iš kokios šalies, niekas atsakyti negalėjo.

Taikiniai – sveikatos ir atminties sutrikimų turintys žmonės

Nuotolinių apsimetėlių veikimo metodus tyrinėju jau gerus metus, remdamasi kelių gerai pažįstamų šeimų patirtimi. Jų istorijos liudija, kad perspektyvia ir dosnia aferistų auka visų pirma pretenduoja tapti žmogus, kuris ne šiaip yra patiklus ir nekritiškas iš prigimties, tačiau kenčia nuo epizodinių proto aptemimų ir turi atminties sutrikimų, būdingų Alzheimeriui ar demencijai.

Viešojoje erdvėje pasirodančios naujienos apie klastos būdu iš senjorų ištrauktus dešimtis tūkstančių eurų nesusidūrusiems su šia bėda piliečiams tik kelia juoką. Tie, kurie šaiposi, tiesiog nesuvokia, kad į sukčių pinkles daugybę kartų iš eilės papuola turintys neurologinių ar psichikos sveikatos problemų ir neatsimenantys, ką darė neseniai.

Viešojoje erdvėje pasirodančios naujienos apie klastos būdu iš senjorų ištrauktus dešimtis tūkstančių eurų nesusidūrusiems su šia bėda piliečiams tik kelia juoką. Tie, kurie šaiposi, tiesiog nesuvokia, kad į sukčių pinkles daugybę kartų iš eilės papuola turintys neurologinių ar psichikos sveikatos problemų ir neatsimenantys, ką darė neseniai.

Paimtos solidžios pinigų sumos ar nusavintas turtas, kurio vertė – su trimis ar net keturiais nuliais, dažniausiai būna ne vienkartinis „projektas“, o nuoseklaus ilgalaikio aferistų darbo rezultatas. Į nevisad situacijoje gebantį susigaudyti asmenį jie įsisiurbia kaip erkės, jo nepaleidžia ir atakuoja jį iš visų pusių.

Tiesa, pranešimai apie į avariją patekusį sūnų ir reikalingą išpirką už jį – jau atgyvena. Paskutinis mados klyksmas – vilioti pinigus solidžių valstybės institucijų, organizacijų, net teisėsaugos vardu. Turbūt nėra tokių mokamų paslaugų, veiklų ar pretekstų versti susimokėti, kurių atkaklieji rusakalbiai negalėtų prigalvoti: parama nukentėjusiems nuo karo Ukrainoje, investavimas į stebuklingus fondus ar kriptovaliutas, baudų apmokėjimas, daktaro konsultacijos telefonu.

Tie nusikaltėliai, kurie veikia ne vien iš skambučių centrų Ukrainoje ar kitose užsienio šalyse, bet turi ir savo „padalinių“ Lietuvoje, naudoja klasikinius ir vietinių sukčių, paprastai sėdinčių už grotų, pamėgtus metodus: pinigus pasiima grynaisiais per pasiuntinius.

Auka atsargiai ir ilgai testuojama

Nusikaltėliai, turintys tikslą adekvatumą praradusį asmenį paversti ne vienkartiniu, o tvariu, nuolatiniu bankomatu, siekia, kad artimieji kuo ilgesnį laiką nesuuostų apie paslaptingai iš jo sąskaitos ar juodai dienai atidėto voko dingstančius pinigus.

Pirmiausia aferistai nusižiūrėtą auką testuoja, tikrina jos patiklumo ir tolerancijos ribas: klaidina infantiliomis sms žinutėmis ir bergždžiais skambučiais, iš mulkinamo žmogaus visaip tyčiojasi ir vedžioja jį už nosies, siūlydami jam ateiti susitikti tai prie kokio nors garažo, tai išvis neegzistuojančiu adresu.

Taip pat apgavikai skambina keliskart per dieną pakalbėti ta pačia tema ir su tais pačiais pasiūlymais. Jei atsiliepęs asmuo su benderiais kalba kaip pirmą sykį arba nemato problemos, kad šie taip dažnai jį trukdo, tai aišku, kad tokiam žmogui galima bus siųsti siuntas, reikalauti nebūtų skolų arba kreiptis dėl kokios nors išgalvotos rinkliavos.

Jei „kliento“ santaupos išgaruoja po truputį, artimieji to gali nepastebėti mėnesių mėnesius. Iš pradžių jie mano, jog jų tėvas ar senelis su amžiumi ar dėl paūmėjusios ligos tiesiog tapo išlaidesnis, o ir infliacija, viskas pabrango.

Jei „kliento“ santaupos išgaruoja po truputį, artimieji to gali nepastebėti mėnesių mėnesius. Iš pradžių jie mano, jog jų tėvas ar senelis su amžiumi ar dėl paūmėjusios ligos tiesiog tapo išlaidesnis, o ir infliacija, viskas pabrango.

Kai žmogus tiek išsišvaisto, jog prisikaupia skolų, kurios anksčiau jam nebuvo būdingos, arba paaiškėja, kad daug metų kauptas indėlis ištuštėjęs, tik tada šeimai kyla mintis atlikti išlaidų analizę. Tačiau į švaistūną įsisiurbęs pulkas parazitų jau būna iš jo negrįžtamai pasisavinęs kalną eurų.

Vis dėlto, net ir įsikišus šeimai, nusikaltėliai nuo aukos lengvai neatstoja arba tik laikinai apsiramina. Dar nepatyrę mulkinamo asmens artimieji iškart nesupranta, kad, jei pavyksta nuo suklaidinto žmogaus nubaidyti vieną pinigų siurbikų grupuotę ar vienos rūšies apgaulę, tai istorija toli gražu nebaigta. Mat jau tą pačią dieną apspinta kiti veikėjai arba tie patys aferistai, tik „mecenatui“ įsiteikia jau su kitu masalu.

Užtenka lengvai paveikiamą žmogų palikti vienai valandai ar pusdieniui, ir per tą laiką jis spės šnektelėti ar net kažką konkrečiai sutarti su jam prisiskambinusiais arba žinutes atsiuntusiais apgavikais.

Rusų kalbai pateisinimų – daugybė

Rusiškai kalbantys svetimų pinigų viliotojai prisistato vadybininkais, pavyzdžiui, iš banko, o gal kokios nors kitos bendrovės, kuri aptarnauja klientus Lietuvoje. Jei atsiliepusiajam bent laikinai blyksteli įtarumas, jis pasiteirauja, kodėl Lietuvoje veikiančios įmonės darbuotojas kalba nevalstybine kalba, nuskamba genialus atsakymas: „Nes jūs anketoje pažymėjote, kad galite bendrauti rusiškai.“

Bendravimui rusų kalba sukčiai išgalvoja visokių pateisinimų. Štai tikra istorija. Suaugę vaikai ilgą laiką neįtarė, kad jų tėvas, per gyvenimą padaręs karjerą intelektinėje srityje, užėmęs aukštas pareigas, puikiai išmanantis įstatymus ir lig šiol juos galintis pacituoti, aferistus penėjo šimtinėmis kone periodiškai.

Dauguma šio senjoro poelgių ir kalbų neišdavė, kad jis galėtų pasielgti neprotingai. Toks klastingas yra Alzheimeris – pirmiausia tik kartais momentiškai „išjungia“ žmogaus budrumą ir epizodiškai atima atmintį, o didesnę laiko dalį jis būna visiškai adekvatus ir blaivaus proto.

Taigi, tik po gerų metų artimieji atsekė, kad pensininkas daugybę kartų stambias eurų kupiūras nešė visokiems rusakalbiams „specialistams“, o daugiausia – atseit bendrijos pirmininkui. Tėvas, bendraudamas su vaikais, atsitiktinai užsiminė, kad „ir vėl“ namo bendrija iš jo reikalauja finansiškai prisidėti prie griūvančio balkono remonto. Tada artimieji ir suprato, kad kažkas čia ne taip, nes daugiabutis – naujos statybos, joks balkonas negriūva, o jei griūtų, buto savininkas gautų oficialius pranešimus iš namą administruojančios įmonės.

„Tardomas“ tėvas išsidavė, kad jis kažkokiam vadybininkui vis nešdavo pinigus ir už gatvės rekonstrukcijos darbus, taip pat, kiek pamena, už žolės pjovimą, dar už daug ką, ko jau tiksliai neatsimena, ir jau pats piktinosi, kad „tam pirmininkui vis negana ir negana“.

Vaikai buvo šokiruoti, kad jų tėvas, gyvenime nesivėlęs į jokias avantiūras, pratęs tik prie legalių operacijų ir bankinių pavedimų, pasidavė įkalbinėjimams atidavinėti eurus neaiškiems tipams į rankas, be jokių sąskaitų faktūrų. Maustomas pensininkas pasiaiškino: jis buvo informuotas, kad dirbs pirmininko draugai, savi meistrai, pinigai bus mokami grynaisiais, bus išvengta mokesčių, tad remontai atsieis žymiai mažiau nei oficialiai samdant įmonę.

Kai šitokiu būdu nugręžto pensininko artimieji nusistebėjo, kodėl jis patikėjo žmogumi, kuris nė žodžio lietuviškai nemoka suregzti, apgautasis atsakė, kad naujas bendrijos pirmininkas tik neseniai apsigyvenęs Lietuvoje. „Juk dabar masiškai plūsta migrantai iš Ukrainos ir Baltarusijos, ir per dieną ar savaitę jie gi nepramoksta lietuvių kalbos“, – lyg niekur nieko aiškino apkvailintas asmuo.

Jei kriminaliniai veikėjai turi tikslą svetimo asmens vardu išsirūpinti kreditų, paskolų ar įtraukti jį į nešvarias finansines machinacijas, tai, kaip tikriems teisėsaugos atstovams ir dera, dar paprašo jiems duris atvėrusio gyventojo paso ir jį nufotografuoja. Taip žmogui gali pakišti pasirašyti skolos raštelį, patikinę, jog tai protokolas ar panašiai.

O kad darbininkai lietuviškai visai nekalba arba šneka labai prastai, vilniečių niekada per daug neglumino. Todėl čia minimą lengvatikį apstoję rusakalbiai su ukrainietišku akcentu jau buvo įgudę siūlyti jam ir įvairiausių meistrų paslaugų: gal maišytuvą pataisyti reikia, gal santechniką patikrinti laikas, gal neveikia durų skambutis. Kas nors ateidavo pasiimti avanso ar cigarečių bloko už būsimus patvarkymus arba neva trūkstamoms detalėms nupirkti ir, aišku, darbus baigdavo nė nepradėję.

Ieško aukos silpnybių

Kaip rodo gyvi pavyzdžiai, kitą sykį tie patys veikėjai gali paskambinti, žinoma, jau iš kito numerio, ir žmogų atakuoti kaip prekybos agentai. Jie įsūdo bevertę kokio nors garsaus prekių ženklo klastotę, kaip antai laikrodį ar puodų rinkinį išsimokėtinai neva geromis sąlygomis, be didelio pabrangimo. Tada aferistai savo dalį pasiiminėja kas mėnesį ar kas savaitę, priklausomai nuo aukos nuotaikos ir finansinių galimybių.

Lietuvoje įsitvirtinę ar per tarpininkus iš kitų šalių veikiantys sukčiai atsukę ir siuntų biznį. Išsiaiškinę „kliento“ poreikius ir silpnybes, jam siunčia prekes. Triukas tas, kad šių niekalų kaina – dešimtis kartų ar bent kelis kartus didesnė nei legaliose prekybos vietose. Jei gudragalviai išsiaiškina savo aukos potraukį vaistams, vis įbruka „labai gerų“ maisto papildų už šimtus eurų. Už Lietuvoje nė neregistruotų cheminių surogatų ar paprasto vitamino C pakuotę bus paprašyta susimokėti 80, 160 ar 200 eurų.

Prekes pasipinigautojai pristato ne tik gyvai, jas ir siunčia. Atsiskaitymas – atsiimant siuntą. Iš pirmo įspūdžio atrodo, jog per oficialias kurjerių tarnybas paprasta atsekti siuntėją. Iš tikro niekas nepatikrins, ar virtualiojoje erdvėje siuntimo formą pildantis asmuo pateikia tikrą ir teisingą informaciją apie save, išskyrus regioną, iš kurio prekės buvo išsiųstos.

Nurodyti siuntėjų duomenys atveda į Latviją, taip pat prie Lietuvoje seniai išregistruotų ir bankrutavusių bendrovių, išgalvotų kompanijų pavadinimų, kurių visai nėra ir niekada nebuvo įmonių registre, ir nieko bendra su siunčiamų produktų prekyba neturinčių juridinių asmenų. Kitaip tariant, siuntėjai būtinuose užpildyti laukeliuose įrašo bet kokius rekvizitus.

Įsibrauna į namus kaip ekspertizės atstovai

Naujosios kartos aferistai išradingumu ir sumanumu perspjautų ir patį Ostapą Benderį, jei šis laiko mašina būtų perkeltas į šiandieną. Anksčiau ar vėliau nusikaltėlių tinklo atstovai prisistato į maustomo asmens namus. Jie drįsta pasibelsti ne tik į apleistų, vienišų senukų duris.

Per pokalbius su ant klastos jauko užkibusiu piliečiu jie išsiaiškina apie jo padėtį ir aplinką – su kuo jis gyvena, o jei gyvena vienas, kada artimieji pas jį nesilanko. Sukčių pasiuntiniai auką užklumpa naktį arba ankstyvą rytą. Apskritai toks metas, kai žmogus apsimiegojęs, neišsibudinęs – palankiausias jam suvystyti.

Atėję į svetimus namus nusikaltėliai apsimeta teisėsaugos atstovais, parodo šeimininkui netikrą orderį ar kokį kitą dokumentą. Nekviesti svečiai vaidina pareigūnus iš teismo ekspertizės. Tokiu atveju kriminaliniai artistai paaiškina juos įleidusiam nesusipratėliui, esą buvo pastebėta, kad kažkas atlieka nelegalias operacijas, naudodamasis jo banko kortelės duomenimis, todėl reikia kuo skubiau paimti ją tyrimams. Kitą sykį apsimetėliai gali ateiti atlikti kratos ir išsinešti kompiuterį.

Jei kriminaliniai veikėjai turi tikslą svetimo asmens vardu išsirūpinti kreditų, paskolų ar įtraukti jį į nešvarias finansines machinacijas, tai, kaip tikriems teisėsaugos atstovams ir dera, dar paprašo jiems duris atvėrusio gyventojo paso ir jį nufotografuoja. Taip žmogui gali pakišti pasirašyti skolos raštelį, patikinę, jog tai protokolas ar panašiai.

Panacėjos nuo aferistų apsiausties nėra

Pamokymai, kaip neįkliūti į sukčių spąstus – nekalbėti su rusakalbiais „agentais“, neįsileisti nepažįstamųjų į namus, neatskleisti skambintojams savo jautrios informacijos, pavyzdžiui, adreso, prisijungimo prie sąskaitos kodų, – tinka visiškai sąmoningam žmogui.

Tas, kurio protavimo pajėgumai ir savikontrolė silpsta, vieną akimirką gali suvokti, jog tai klasta, ir pasiųsti įkyruolius velniop, tačiau jau kitą akimirką jis liežuvį gerai pakabinusiais apsimetėliais patiki labiau nei savo paties vaikais.

Iš žmogaus atimti telefoną, atjungti jį nuo socialinių tinklų, užrakinti jį namie ar uždaryti į globos įstaigą vien dėl to, kad jis tapo pernelyg naivus ir neatsirenka, su kuo bendrauti ir kam patikėti savo pinigus, būtų žiauru, nehumaniška, prasilenktų su žmogaus teisėmis.

Aferistų taikinyje paprastai atsiduria tik fragmentiškai sąmoningumą prarandantys, dar gana savarankiški, fiziškai energingi pensininkai, kurie dar patys tvarkosi buityje, pajėgūs ir į parduotuvę nueiti ir, svarbiausia, moka naudotis bankomatu.

Apie galimybę ligonį izoliuoti nuo socialinio gyvenimo pagalvoti galbūt galima, kai jis jau visiškai klejoja ir yra visai nevaldomas, agresyvus. O aferistų taikinyje paprastai atsiduria tik fragmentiškai sąmoningumą prarandantys, dar gana savarankiški, fiziškai energingi pensininkai, kurie dar patys tvarkosi buityje, pajėgūs ir į parduotuvę nueiti ir, svarbiausia, moka naudotis bankomatu.

Telefono numerio keitimo idėja atrodo viltinga, tačiau iš tikro tai problemos nepašalina. Vargu, ar reikėtų telktis į sąmokslo teorijas, neva mobiliojo ryšio bendrovės ar bankai nusikaltėliams nutekina naujus kliento kontaktus. Viskas – daug paprasčiau.

Pirma, probleminiam asmeniui jau tą pačią ar kitą dieną prisiskambina kiti sukčiai. Antra ir svarbiausia, tie aferistai, kurie iš anksčiau turėjo šio „kliento“ gyvenamąjį adresą, netrukus atvyksta į namus ir išpeša iš jo naujus kontaktus. Užtenka paduoti užpildyti kokią anketą ar rinkti duomenis neva namo bendrijai.

Ir gyvenamosios vietos šeima nespėtų keisti. Atsikrausčius į kitą būstą, skambučiai žmogui nesiliaus ir apsimetėliai tą pačią dieną iš jo išvilios naują adresą.

Duoti žmogui atskirą kortelę su limituota pinigų suma irgi nėra sprendimas, nes šeima nespės užsakinėti naujų kortelių po kiekvieno „ekspertizės“ atstovų vizito.

Kameros aplink nuosavą namą ir daugiabutį nepakenks, bet tai nėra visagalė parazitų atbaidymo priemonė. Jie yra lankstūs, grėsmes apeina, tad pasimatymus dažnai skiria už „kliento“ gyvenamosios aplinkos ribų, kur nors gatvėje ir vis kitoje miesto vietoje.

Patarimai, kaip aferistams prikurti kliūčių

Vis dėlto, būdų, kaip pridaryti barjerų lengvatikio kontaktui su nusikaltėliais, yra, tik reikia pasitelkti išmonę ir kantrybę. Pirma, artimiesiems labai praverčia įgaliotų asmenų statusas. Vaikams ar sutuoktiniui suteiktas visiškas įgaliojimas aukos nuo aferistų ir jų daromų nusikaltimų tiesiogiai neapsaugo, tačiau šeimai pagreitina ir palengvina bendravimą su įvairiomis institucijomis – paslaugų teikėjais, bankais, teisėsauga; leidžia kontroliuoti šio žmogaus finansus.

Kitas patarimas: verta mėginti probleminiam asmeniui švelniai ir po truputį apriboti galimybes naudotis technologijomis, padedančiomis nusikaltėliams jį išnaudoti. Labai svarbu pasistengti, kad klastos ir sukčiavimo negebantis atpažinti artimasis neturėtų banko kortelės, generatoriaus, prisijungimo prie asmeninės sąskaitos slaptažodžių, asmens dokumentų, o grynųjų pas jį visai nebūtų arba jų būtų tik nedidelis kiekis.

Taip pat iš namų reikėtų išnešti kolekcines vertybes, papuošalus, brangią skaitmeninę techniką, kadangi aferistai, netekę priėjimo prie pinigų, gali pradėti reikalauti barterinių mainų. Kai auka nebegali pasiūlyti nei eurų, nei didesnės vertės daiktų, keliskart iš eilės likę nieko nepešę apsimetėliai ilgainiui atstoja.

Matant, kad žmogus tampa neadekvatus ir pavojingas pats sau, esminis žingsnis – kad jo namai, žemės sklypai pereitų patikimų artimųjų nuosavybėn. Tačiau to pasiekti įmanoma tik pačiam savininkui sutikus apsilankyti pas notarą.

Efektyvi ir paprasta priemonė kovoje su įžūliais skambinėtojais – iki minimumo apriboti mokamas paslaugas telefonu bei skambučius. Be to, telekomunikacijų bendrovės jau diegia kliūtis įeinantiems įtartiniems skambučiams.

Efektyvi ir paprasta priemonė kovoje su įžūliais skambinėtojais – iki minimumo apriboti mokamas paslaugas telefonu bei skambučius. Be to, telekomunikacijų bendrovės jau diegia kliūtis įeinantiems įtartiniems skambučiams.

„Bitės“ atstovai teigia, kad jau paleido paslaugą, padedančią automatiškai blokuoti skambučius iš apsimestinai fiksuotų numerių, taip pat ir tuos lietuviškų numerių skambučius, kurie nepriklauso nė vienam iš šalies ryšio operatorių. Tačiau ji dar neveikia iki galo, esą dėl to, kad dar ne visos ryšių operatorių bendrovės prisijungė prie šios sistemos.

Beje, jei artimasis linkęs lakstyti į susitikimus su manipuliatoriais, reikėtų į jo telefoną instaliuoti jo lokacijos sekimo programėlę. Tada, net ir nebūnant šalia, galima matyti, kur jis yra ir kurlink juda.

Stebint maršrutą, galima bandyti nusikaltėliams rengti pasalas. Kelis kartus pati jas inicijavau. Buvau pasiruošusi banditus filmuoti, fotografuoti. Tačiau jie lyg tyčia neatėjo. Liko tik spėlioti, kodėl pasimatymą su „sponsoriumi“ jie atidėjo – ar todėl, kad nujautė pavojų, ar tyčia norėjo savo aukai susukti galvą ir nė neplanavo tąsyk su ja susitikti.

Teisėsaugos vaidmuo – ribotas

Svarbiausia – būti aktyviems patiems ir nusiteikti, jog darbo, gilinantis į nusikaltėlių triukus, ieškant būdų juos atgrasyti ir atkalbinėjant nuo kvailysčių jų paveiktą žmogų, bus kasdien. Asmeninė patirtis liudija, kad tikėtis sulaukti laimingos pabaigos su tiesėsaugos pagalba gali būti tik iliuzija. Teko skaityti sėkmės istorijų, kaip pareigūnai nenaudėlius sumedžioja, tačiau tik ne man gerai žinomais atvejais.

Tyrėjų buvo prašoma dalyvauti pasalose ir įsitraukti į detektyvą. Tačiau policijos atstovai susidomėjimo neparodė. Žmonės buvo pateikę smulkią, pagal turimas galimybes surinktą informaciją apie nusikaltėlius, nusitaikiusius į nukentėjusįjį – jų telefono numerius, net siųstas sms žinutes ir lietuvių, ir rusų kalbomis, – tačiau ikiteisminiai tyrimai buvo nutraukti.

Tiesa, nepaisant policijos vangumo, advokatai pataria nenustoti teikti paraiškų, kad kokios nors bylos, į kurią bus įveltas apmulkintas asmuo kaip įtariamasis ar net kaip kaltinamasis, atveju jos pasitarnautų kaip bent kažkoks įrodymas, jog nusikaltėlių grėsmė ar jų intencija pasinaudoti jautrios psichikos žmogumi buvo užfiksuota ir į ją buvo sureaguota jau anksčiau.

Sunkiausia atsekti tarptautinius nusikaltėlius

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Julija Samorovskaja teigia, kad didžiausias iššūkis tyrėjams yra sukčiavimai, vykdomi elektroninėje erdvėje, taip pat pasitelkiant dirbtinį intelektą. Tokių nusikalstamų schemų organizatorius nustatyti sunku, kadangi neteisėtą veiklą jie vykdo iš užsienio ir dažniausiai nėra LR piliečiai.

Taip pat, anot J. Samorovskojos, Lietuvos teisėsaugai kyla sunkumų tarptautinio bendradarbiavimo srityje. Su užsienio valstybių pareigūnais sudaroms vadinamosios jungtinės tyrimo grupės. Siūlo galą joms pavyksta užčiuopti per organizuotas rusakalbių grupuotes, dažniausiai kontroliuojamas už Lietuvos ribų.

Tačiau išsiaiškinti aferistus ir jų veikimo schemas, gimstančias svetur, ypač sudėtinga. „Duomenų gavimas iš užsienio kolegų per Teisinės pagalbos prašymus ir Europos tyrimo orderius užtrunka mėnesius, o kartais ir metus. Tai ypač aktualu taikant principą „Follow the money“, kai norima atsekti piniginių srautų judėjimą, kad būtų galima sulaikyti arba užšaldyti pinigines lėšas“, – teigia policijos atstovė.

Pasak jos, policija tyrimuose pasitelkia pareigūnus, kurie yra IT specialistai. Lietuvoje dažniausiai pavyksta sulaikyti žemiausios grandies nusikaltimų bendrininkus, kurie atvyksta į namus pasiimti bankinių kortelių arba grynųjų pinigų.