Žvalgyba: po karo Rusijos laukia ekonominis žlugimas. Rusijai kelio atgal nebėra? (47)

Ukrainos užsienio žvalgybos tarnyba skelbia griežtą diagnozę: per trejus karo metus Rusija faktiškai perstatė visą ūkį kariniams tikslams, o civilinė ekonomika tapo priklausoma nuo karo užsakymų. Tokia struktūra trumpuoju laikotarpiu dirbtinai palaiko augimą, tačiau sukuria „militarinės rentos spąstus“ – kai bet koks bandymas mažinti gynybos išlaidas gresia finansiniu, socialiniu ir politiniu šoku. Kitaip tariant, be gilaus sistemos perprogramavimo Rusijai po karo gresia ekonominis nuosmukis, kurį žvalgyba vadina „neišvengiamu“.

Kas pasikeitė Rusijos ekonomikoje per karą

Valstybė – didžiausias užsakovas, karas – pagrindinis „užsienio investuotojas“

• Gynybos išlaidos išsipūtė iki istorinių lygių: didelė biudžeto dalis nukreipta į ginkluotės, amunicijos, bepiločių, raketų, šarvuotos technikos gamybą, karių atlygius ir kompensacijas.
• Gynybos pramonė tapo plėtros varikliu: išsiplėtė darbo vietų skaičius, regionuose atgaivinta dalis okupacinių pajėgumų turinčių gamyklų, įmonės dirba trimis pamainomis.

Civilinis sektorius – ant dietos

• Civilinės pramonės investicijos nustumiamos į šalį; technologijų importo trūkumai verčia grįžti prie paprastesnių, mažiau konkurencingų sprendimų.
• Importo pakaitalai (ypač mikroelektronikoje, staklėse, aviacijoje) nepajėgia atkartoti aukščiausio lygio vakarietiškų komponentų kokybės ir patikimumo.
• Vartojimas remiamas per karines pajamas (karių atlyginimai, kontraktai), bet struktūriškai gyventojų perkamoji galia pasilieka trapi dėl infliacinių spaudimų ir paskatų trūkumo privačiam verslui.

Biudžetas – vis labiau priklausomas nuo karo ir žaliavų

• Naftos ir dujų pajamos tebėra kritiškai svarbios, tačiau nuolaidos pirkėjams, ribojimai logistikoje ir draudimai drausti gabentas siuntas spaudžia maržas.
• Skylių kamšymui naudojami papildomi mokesčiai, „vienkartiniai įnašai“, valstybinės obligacijos bei rezervų mobilizavimas. Tai didina mokesčių riziką verslui ir mažina kapitalo formavimąsi civiliniame sektoriuje.

„Militarinės rentos spąstai“: kodėl sistema tokia pažeidžiama

Karas tapo „makroekonomine atrama“

Kolosalus gynybos užsakymų srautas generuoja BVP, darbo vietas ir regionų pajamas. Tačiau šis augimas – siauro pagrindo ir neperkeliamas į civilinę konkurencingą gamybą. Tai monokultūrinis modelis, kuriame:

• bet koks gynybos biudžeto mažinimas reikštų staigų nuosmukį gynybos regionuose, bankrotus tiekimo grandinėse ir didelį nedarbo šuolį;
• demobilizacija sukurtų darbo rinkos šoką – kariams ir „karinio užsakymo“ darbuotojams tektų skubiai ieškoti civilinių alternatyvų, kurių kol kas paruošta menkai;
• konversija (karinių pajėgumų perorientavimas į civilinius produktus) reikalautų technologijų, įrangos, rinkų ir partnerių, bet būtent čia veikia sankcijos ir reputacinės bei teisinės rizikos.

Technologinis lubų efektas

Sankcijos ir eksporto kontrolės priemonės riboja aukštos pridėtinės vertės grandinių prieinamumą. Be kritinių komponentų (lustų, programinės įrangos, pažangių staklių, medžiagų), civilinė pramonė negali greitai atgauti konkurencingumo. Karinėse programose spragos dengiamos „pilkosios“ schemomis ir paraleliniais importais, tačiau tai nekuria tvaraus technologinio pagrindo – tik brangesnį ir lėtesnį.

Kas laukia po karo: trys scenarijai

1) Staigi demilitarizacija – „kietasis nusileidimas“

• Gynybos užsakymų apimtis mažinama greitai, BVP krenta, nedarbas regionuose šauna į viršų.
• Bankrutuoja „karinių“ tiekėjų tinklai; bankams auga blogų paskolų našta.
• Biudžetas priverstas kelti mokesčius ir karpyti išlaidas – socialinė įtampa kyla.

2) Lėta konversija – „tempimo taktika“

• Gynybos išlaidos mažinamos palaipsniui, ruošiant konversijos programas.
• Reikalingos milžiniškos investicijos į technologijas ir rinkas, kurioms trukdo izoliacija.
• Rizika „įstrigti“ pusiaukelėje – lėtas stagnacinis nuosmukis ir produktyvumo smukimas.

3) Status quo – „permanentinis militarizavimas“

• Karinė ekonomika išlaikoma kaip ilgalaikė būsena, o civilinis sektorius tampa antraeiliu.
• Tai veda į lėtinę stagnaciją, technologinį atsilikimą ir didėjančią priklausomybę nuo žaliavų eksporto bei „pilkų“ schemų.
• Bet koks išorinis smūgis (naftos kainos kritimas, sankcijų griežtinimas, finansinės grandys) gali išprovokuoti staigią krizę.

Didžiausios rizikos ir „sprogstamieji“ taškai

Energetika ir „šešėlinė“ logistika

Rusijos „šešėlinis tanklaivių parkas“, draudimo ir frachtavimo sprendimai bei maršrutų apėjimai daro eksportą brangesnį ir labiau pažeidžiamą. Bet koks reguliacinis griežtinimas arba avarija/incidentas gali nutraukti srautus.

Fiskalinė tvarumo riba

Augant gynybos išlaidoms ir socialinėms įmokoms, biudžeto deficitas plečiasi. Didesni mokesčių spaudimai, privalomi įnašai, emisijos – silpnina privataus sektoriaus motyvaciją investuoti.

Darbo rinka ir demografija

Mobilizacija, emigracija, prastesnė sveikatos statistika mažina darbo jėgos pasiūlą. Net ir keliant atlyginimus, kvalifikuotų specialistų trūkumas riboja produktyvumą.

Finansų sistema

Reguliacinė našta bankams ir „nacionalinis prioritetas“ kredituoti gynybą sukuria kreditų iškraipymą. Rezultatą atspindi lėtesnė SMB (mažų ir vidutinių įmonių) kreditacija ir silpnas privataus investavimo apetitas.

Ką reikštų „ekonominis žlugimas“ praktikoje

Kalbant ne metaforomis, tikėtinas aštrus recesyvinis epizodas, kurį apibrėžtų keli rodikliai vienu metu:

• Gynybos užsakymų griūtis arba jų mažinimas be sėkmingos konversijos;
• Nedarbo šuolis regionuose, kurių ekonomika monofunkcinė ir susaistyta su kariniu sektoriumi;
• Biudžeto krizė: pajamų neatitikimas įsipareigojimams, verčiantis karpyti socialines išlaidas;
• Infliaciniai arba devalvaciniai spaudimai, jei atlaisvinami kainų „saugikliai“ ar silpnėja valiutos gynyba;
• Bankrotų banga tiekimo grandinėse ir paskolų apmirimas, spaudžiantis bankų kapitalą.

Tokios sekos pasekmė – socialinių rizikų (skurdo, regioninių protestų) augimas ir politinių kaštų didėjimas bet kuriam valdžios sprendimų variantui.

Konversija: kas realiai reikalinga, kad griūtis netaptų neišvengiama

1. Technologijų prieiga ir partnerystės: be pažangių komponentų, programinės įrangos, staklių ir medžiagų civilinė konversija lieka lozungu.
2. Kapitalas ir rinkos: naujų produktų sukūrimui reikalingi ilgesni pinigai ir prieiga prie paklausos zonų.
3. Institucinė aplinka: nuosavybės apsauga, teisinė valstybė, konkurencijos taisyklės – kitaip privatus kapitalas negrįš.
4. Žmogiškasis kapitalas: kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas, demobilizacijos planai ir regionų pertvarkos programos.

Šiandien kiekvienas iš keturių punktų susiduria su geopolitinėmis, teisinėmis ir reputacinėmis kliūtimis.

Reikšmė Baltijos regionui ir Lietuvai

• Saugumo dimensija: militarizuotos ekonomikos status quo reiškia nuolatinį karinį spaudimą regione; griūtis – padidintą neprognozuojamumo fazę.
• Prekyba ir tranzitas: tolesnis atsiskyrimas mažina logistinių maršrutų rizikas, bet šoko atveju įmanomi trumpalaikiai kainų šuoliai energijoje ar žaliavose.
• Pramonės grandinės: Europos atsinaujinančių tiekimo grandinių stiprinimas (ypač mikroelektronika, staklės, medžiagos) – geriausia amortizavimo pagalvė.
• Politikos strategija: sankcijų kryptingumas + technologinių „spragų“ užlopymas yra veiksniai, kurie lems, ar Rusijos karinė monokultūra transformuosis, ar žengs į staigų nuosmukį.

Dugnas ar atspirties taškas?

Ukrainos žvalgybos žinutė paprasta: dabartinis augimas – karo efektas, o ne tvarus produktyvumo šuolis. Kuo ilgiau sistema liks priklausoma nuo gynybos injekcijų, tuo skausmingesnė bus grįžtis į civilinę ekonomiką. Be fundamentalių pokyčių – nuo politinės valios iki tarptautinės integracijos – ekonominio sukrėtimo išvengti bus sunku.