„Jei ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau“: paskutinė Kosto Smorigino išpažintis (3)

Išėjo Kostas Smoriginas, žmogus, kurio balsas ir charizma ne kartą pavertė tylą prasmingesne už žodžius.Scenoje jis buvo generolas, kine – žmogus su istorija, dainoje – siela, kuri degė.Tačiau už jo stiprybės, kaip pats sakė, visada stovėjo moteris, kuri laikė visus keturis namų kampus – aktorė Dalia Brenciūtė, jo žmona, jo angelas.

„Esu menininkas – visa kita tik formos klausimas“

Kostas Smoriginas gimė 1953 metais Kaune, Žemuosiuose Šančiuose. Vaikystėje jį lydėjo dvi priešybės – sentikio tėvo paprastumas ir motinos aristokratiškas kraujas, siejęs su Smetonų gimine.„Mama buvo iš Chodakauskių, todėl visada sakydavo, kad man kraujyje – scenos genas. Tėvas buvo kietas žmogus, mažakalbis, bet orus. Iš jo pavardės neišsižadėjau, nors kartais ji ir kliuvo – Smoriginas, ruskis, kacapas. Bet tėvas garbingai ją nešiojo, todėl likau Smoriginas“, – yra sakęs aktorius.

Sceną atrado dar vaikystėje, kai mokykloje pirmą kartą išdrįso kalbėti prieš minią.„Turbūt tada ir pajutau – čia mano vieta. Balsas, šviesa, žiūrovo kvėpavimas – visa tai įaugina priklausomybę nuo gyvo momento“, – kalbėjo jis.Vėliau atėjo muzika, konservatorija, ir – Dalios Tamulevičiūtės kursas, tapęs legendiniu Lietuvos teatro auksiniu dešimtuku.

Meilė, prasidėjusi nuo scenos

Studijų metais Kostas buvo iš tų, kurie myli stipriai ir viską išgyvena iki kraujo.Būtent tada į jo gyvenimą atėjo Dalia Brenciūtė – kurso draugė, pora metų jaunesnė aktorė.„Oficialiai mums buvo draudžiama tuoktis, bet kas gali uždrausti meilei?“ – yra juokavęs Smoriginas. Jie susituokė, nors dėstytojai purtė galvas.„Ji buvo tyli, kantri, labai šviesi. Aš – priešingai. Audringas, ūmus, visada su kibirkštim. Bet Dalia mane ištvėrė.“

Baigęs studijas, Kostas nėrė į darbą su visa jėga – spektakliai, filmavimai, gastrolės.„Mes turėjome po 28 spektaklius per mėnesį. Daugiau nei dienų kalendoriuje“, – prisiminė jis.Šeimą, sūnų Kostą, namus – viską laikė Dalia. „Aš tuo metu tik vaidinau gyvenimą, o ji jį gyveno.“

„Ji buvo mano angelas“

K. Smoriginas niekada neslėpė – už jo kūrybos, už jo charakterio, už jo vardą scenoje stovėjo moteris, kuri ne tik mylėjo, bet ir išgelbėjo.„Jei ne Dalia, mano gyvenimas būtų susiklostęs daug tamsiau. Ji mane saugojo nuo manęs paties“, – yra sakęs aktorius.

Dalia buvo ta, kuri sūnų nuvedė į „Ąžuoliuką“, skatino studijuoti muziką, o galiausiai ir pati tyliai stovėjo šalia, kai vyras ant scenos gavo plojimus.„Ji augino Kostą, ji išsaugojo mūsų sūnų, ji privertė mane sustoti, kai bėgau per greitai“, – rašė Smoriginas pristatydamas savo biografinę knygą „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“.

Jo bičiulis poetas Rimvydas Stankevičius tą jausmą įvardijo tiksliai:„Be Dalios nebūtų Kosto Smorigino, kokį pažįstame. Ji jo angelas. Ji – ne žmogus, o šviesa, kuri negeso net tada, kai jam pačiam buvo tamsu.“

Tėvystės kaltė ir šviesa šeimoje

Kostas dažnai kalbėjo atvirai, be pagražinimų.„Nebuvau geras tėvas. Dirbau, važinėjau, gyvenau scenoje. Bet Dalia viską laikė. Ji buvo tėvas, motina ir ramstis“, – sakė jis laidoje „Gimę tą pačią dieną“.

Jo sūnus, šiandien garsus operos solistas Kostas Smoriginas jaunesnysis, pasakojo, kad namuose visada sklandė kūryba ir muzika.„Tėvų namai buvo kaip mažas teatras. Ateidavo poetai, dailininkai, aktoriai. Aš augau tarp pokalbių, juoko, ginčų ir gitaros garsų. Tačiau visa tai laikė mama. Ji buvo tylus mūsų pasaulio centras“, – pasakojo jis.

Atviras iki paskutinio sakinio

Smoriginas niekada nesistengė atrodyti tobulas.„Esu kaprizingas, valdingas, kartais net nepakeliamas. Bet Dalia ištvėrė mane visą. Ji žinojo, kada patylėti, kada pažiūrėti. Mažai kas būtų galėję su manim gyventi“, – yra sakęs aktorius.

Kalbėdamas apie meilę, jis nesirinko pompastiškų žodžių:„Meilė – ne scena. Ji tyliai tvarko namus, skalbia drabužius ir pasako, kur stovi šampūnas. Tai daro angelas, ne aktorius.“

Ir pridurdavo:„Kai išeinu į sceną, dainuoju jai. Dalia žino visas mano dainas. Jei kažką sukuriu – pirmiausia parodau jai. Jei ji sako „gera“, vadinasi, verta žmonių.“

Saulėlydis su liga

Kai kūnas pavargo, o energija ėmė slūgti, Kostas išliko tas pats – šviesus ir orus.„Anksčiau galėjau kalnus nuversti, dabar džiaugiuosi, kad galiu pasivaikščioti su šuniuku. Atsikeliu, apsikabinam su Dalia ir sakom – dar viena diena, dar viena saulė. Ir to užtenka“, – kalbėjo jis viename paskutinių interviu.

Jis nebeslėpė nei ligos, nei baimės.„Insultas, širdis, šuntavimas… Bet esu gyvas, ir kol matau Dalią – gyvenu. Be jos būčiau niekas.“

Iki paskutinės dienos jis liko dėkingas: gyvenimui, scenai ir žmogui, kuris laikė jį, kai šviesa blėso.„Kai išeinu – noriu, kad liktų ne liūdesys, o dėkingumas. Už žmones, už meilę, už sceną. Už Dalią.“

Palikimas, kuris neblėsta

Kostas Smoriginas buvo vienas iš tų, kurie ne vaidino – gyveno taip, kaip vaidino.Jo dainos, tokios kaip „Medžiai be lapų“ ar „Tu man viena“, šiandien skamba kitaip – jose girdisi daugiau tylos, daugiau šviesos.Scenoje jis buvo generolas, gyvenime – karys, bet šalia visada ėjo jo angelas.

Jo kelionė baigėsi, bet iš jo liko – balsas, žodžiai, meilė, kuri peržengia net mirtį.