83-ejų metų močiutė parašė savo draugei laišką, kurį būtina perskaityti kiekvienam iš mūsų, ypač jeigu esame kuo nors nepatenkinti

Šiuolaikinis gyvenimas – tai tarsi nesibaigiančios lenktynės siekiant naujų pareigų, tobulos figūros, kažkieno dėmesio, naujamečio išpardavimo. Ir šiame beprotiškame bėgime daugelis kartais pamiršta tiesiog gyventi ir jaustis laimingu.

Minutei sustoti ir susimąstyti priverčia 83-ejų metų močiutės laiškas, kurį ji parašė savo draugei ir kuris išvakarėse buvo publikuotas internete. Jį tikrai galima pavadinti įkvepiančiu. Pagyvenusios moters parašyti žodžiai bus artimi kiekvienam iš mūsų, ypač artėjant Naujiesiems metams.

Brangioji Berta,

aš daugiau nebeskaitau ir vis rečiau valau dulkes. Aš sėdžiu kieme ir mėgaujuosi vaizdu užuot rūpindamasi, kad sode auga piktžolės. Daugiau laiko praleidžiu su šeima ir draugais bei mažiau dirbu.

Esant galimybei, gyvenimu reikia mėgautis, o ne jį kentėti. Dabar aš bandau tai suvokti ir pradėti vertinti.

Daugiau sau netaupau. Kiekvieną dieną naudoju savo porceliano puodelius ir krištolo servizus, tam visada randu ypatingų priežasčių, pavyzdžiui, prarastas euras, sutvarkyta vonia arba pirmasis amarilio žiedas.

Eidama į turgų rengiuosi gražiausiais rūbais. Galvoju, kad jeigu atrodysiu sėkminga, man bus paprasčiau išleisti pinigus.

Nelaukiu svarbios priežasties pasipurkšti mėgstamiausiais kvepalais. Kvepėdama einu į banką arba polikliniką.

Daugiau nebevartoju frazių „kada nors“ arba „šiomis dienomis“. Jeigu kažką reikia pažiūrėti, pamatyti ar padaryti, aš noriu matyti, girdėti ir daryti tai dabar.

Nežinau, ką darytų kiti, jeigu žinotų, kad rytoj jų čia nebus. Juk mes priimame gyvenimą kaip kažką savaime aiškų. Manau, kad jie pasikviestų šeimos narius ir kelis artimiausius draugus. Galbūt jie kam nors paskambintų ir atsiprašytų už savo praeities poelgius ir žodžius. Man patinka įsivaizduoti, kad jie nueis į gerą restoraną, kuriame gaminami jų mėgstamiausi patiekalai. Aš įtariu. Aš niekada to nesužinosiu.

Tai tos smulkmenos, kurių nepabaigiau daryti. Aš labai gailėčiausi, kad neparašiau artimiesiems visų svarbių žodžių, kuriuos norėjau jiems pasakyti. Ir aš labai pergyvenu, kad retai sakiau tėvams ir vyrui, kaip juos myliu.

Stengiuosi netaupyti ir neatidėti tai, kas galėtų pripildyti mano gyvenimą daugiau juoko ir laimės.

Ir kiekvieną dieną atmerkdama akis pasakau sau, kad ši diena yra ypatinga. Kiekviena diena, kiekviena minutė, kiekvienas įkvėpimas iš tikrųjų yra dovana.

Galbūt gyvenimas nebuvo toks, kokio tikėjomės. Bet kol esame čia, galime šokti.