Susitikimas su klasės draugais po 35 metų. Aš nebenoriu jų matyti

Neseniai buvau pakviestas į klasės draugų susitikimą. Tiesą sakant, nenorėjau eiti. Dabar papasakosiu priežastis.

Prieš 35 metus nuvykau į susitikimą. Po vidurinės mokyklos persikėliau į kitą miestą ir man buvo nepatogu važiuoti į tokius susitikimus. Naudojausi socialiniais tinklais, kad sužinočiau, kaip sekasi mano bendraklasiams, bet jų likimas manęs nelabai domino.

Po buvusių bendraklasių susitikimo grįžau prislėgtos nuotaikos. Tuomet nusprendžiau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas. Atmintyje žmonės lieka tokie, kokie buvo mokykloje. Bet iš tikrųjų viskas kitaip…

Pavyzdžiui, yra Sara. Ji buvo mano pirmoji meilė. Kai pamačiau mieguistą pilką moterį be dantų, bandančią su manimi flirtuoti, susigriebiau už širdies. Per visus tuos metus ji taip ir nesusituokė, nes negalėjo niekam palankiai pasirinkti. Ir dabar niekas neskambina, nes jos įvaizdis kelia visišką pasibjaurėjimą.

Mano mokyklos draugė, su kuria sėdėjau prie vieno stalo, taip pat nuėjo žemyn. Jis buvo ne pagal metus senas, ir skurdas jam netiko. O kai pamačiau jo žmoną, buvau priblokštas. Jei anksčiau jis buvo vietinis linksmuolis, tai dabar tapo šleikštuliu. Jis net į tualetą eina su žmonos leidimu.

Šeši bendraklasiai jau mirė. Koks supuvęs gyvenimas…

Šiaip ar taip, tai buvo ne susitikimas, o išgertuvės. Pigus ir šlykštus. Man buvo gėda būti tokioje aplinkoje. Tos pačios apkalbos tualete, tos pačios cigaretės, tie patys nepagrįsti svaigalai. Verčiau jų daugiau nematyčiau, kad atmintyje išliktų kažkas gero.