Jagelavičiūtės draugė Agnė Grigaliūnienė prabilo apie tai, ko gailisi: bučiavau šaltą kaktą ir rankas, galvojau, kad sustos širdis

Bendravardes Agnę Grigaliūnienę ir Agnę Jagelavičiūtę siejo ypatingas ryšys. Tą žinojo net menkai šias moteris pažinojusieji. Tvirtą, tikrą ir nesuvaidintą draugystę galima dar kartą pajusti naujausiame A. Grigaliūnienės laiške, skirtame bičiulei atminti. Išrašyti žodžiai – itin jautrūs ir jau spėjo paliesti šiai netekčiai neabejingus žmones. Autorės leidimu, juo dalijasi ir Delfi.

„Tu išėjai „gražiausiu“ metų laiku – tarpušventy. Kokia simbolika… Kai vakar bučiavau Tavo šaltą kaktą ir rankas, galvojau, kad sustos širdis. Iš skausmo, apmaudo ir beviltybės. Jei dabar mudvi kalbėtumėm, beveik žinau, ką sakytum: „nustok, PRAVAŽIAVOM, gyvenk toliau, dar susitiksim gi“. Dar šypsotumeis ir sakytum, kad nekreipčiau dėmesio į šitą viešą gailestingumo ir meilės aktą Tau. Kartotum, juk mes žinom, kaip mūsuose Lietuvoje būna. Kaip ta didelė jėga, vardu „dauguma“, įsimyli mirusius.

Mudviejų draugystė buvo visokia: graži, skaudi, su tylos pertraukėlėm, blaiva, girta, švelni ir aštri, o svarbiausia – ji buvo tikra. Kelios dienos galvoju, ar ko gailiuosi. Gailiuosi tik vieno – kad šioje žemėje mudvi nebeturim ateities kartu. Gailiuosi, kad nebesijuoksim, nebesiginčysim, nebegaminsim, nebekvailiosim, nebeisim į teatrą ir į „In vino“.

Neturiu teisės liūdėti, nes, kaip ir visi Tavo draugai – esu privilegijuota net kelių dešimtmečių kartu. Esu laiminga su Tavo dovanomis – Tavo receptais ir pamokomis virtuvėje – mes visuomet norėjome ir mokėjome gyventi skaniai. Kai dėkodavau dar už vieną receptą ir vadindavau jį palikimu – Tu kažkada pasakei: „Mudvi juk žinome, kad būsiu pirma“. Buvai teisi, o ir pirma buvai ne tik čia. Visi kalba apie Tavo pasiekimus, o man širdis plyšta dėl išėjusios draugės, dukros, mamos. Dėl žmogaus, kuris visuomet gebėjo sujudinti dumblą ir pravalyti užakusius krantus. Buvai, esi ir būsi mūsų vulkanas.

O man mudvi visuomet liksime tomis dvidešimtmetėmis – juodąja ir baltąja Agnėmis, paryčiais, kažkur prie jūros, garsiai plėšiančiomis Jurgos „Nebijok“: „Mes su Tavim turim naktį drąsos, įsiklausyt į kalbą tamsos, lipt stogais ir žiūrėti žemyn, kas brangu – nebijok apkabint.“ Turėjome daug drąsių naktų, aukštų stogų, gilių bedugnių ir karštų apsikabinimų. Ačiū Tau, Agnele. Buvo nuostabus laikas kartu. Iki kitų pasivaikščiojimų stogais. O dabar Tave jausime Leone. Pažadu jo ir Tavo mamos neapleisti“, – jautriai savo įrašą užbaigė ji.

Šaltinis: delfi.lt