Kas nutiktų, jei tektų evakuoti Vilnių ar Kauną? Štai ką daro savivaldybės

Lietuvoje vyksta nacionalinės mobilizacijos pratybos „Vyčio skliautas“, per kurias tikrinama, kaip valstybės institucijos ir savivaldybės veiktų krizės ar mobilizacijos atveju.

Apie tai laidoje pasakojo pratybų „Vyčio skliautas“ pagrindinis koordinatorius, Nacionalinio krizių valdymo centro Planavimo biuro vedėjas Aurimas Guščius ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Audrius Klišonis.

Koks yra pratybų tikslas?

Ką šiomis pratybomis siekiate patikrinti ir koks yra jų tikslas?

A. Guščius: Pats pagrindinis tikslas yra įvertinti institucijų gebėjimą veikti krizės eskalacijos sąlygomis ir, pereinant į mobilizaciją, patikrinti, kaip valstybė yra pasirengusi mobilizacijai, kokie yra kriterijai skelbti mobilizaciją ir kaip yra vykdomos valstybės užduotys. Šitos pagrindinės užduotys ir yra visa mūsų pratybų esmė.

Pratybos skirstomos į tris etapus: atsparumą, apsaugą ir tęstinumą. Būtent per šias tris dalis mes visa tai įvertinsime ir viskas vėliau guls į galutinį pratybų raportą, iš kurio jau gruodžio mėnesį pasidarysime sąrašą priemonių, kurias reikia iki kitų pratybų pakeisti arba patobulinti.

Tai gali būti ir naujų įstatymų priėmimas arba įstatymų pakeitimai, Vyriausybės nutarimų tobulinimas ir pačių institucijų vidaus tvarkų pakeitimai, kad tarpinstitucinis koordinavimas arba veiksmai būtų atliekami sklandžiau.

Ką pavyko patikrinti?

A. Guščius: Pratybos jau prasidėjo praėjusį penktadienį ir pagal pratybų scenarijų viskas prasidėjo nuo kibernetinių incidentų, dezinformacinių atakų. Stebėjome, kaip visa ta veikla perauga į kritinių paslaugų sutrikimą, kai sutrinka elementari dokumentų valdymo sistema institucijose ir savivaldybėse, kaip paveikiamas sveikatos sektorius, nes iš esmės visi žinome, kad šiandien esame labai skaitmenizuoti ir tokie sutrikimai gali išmušti tam tikrą pagrindą iš po kojų institucijoms. Pirmoji diena būtent ir buvo tokia.

Savaitgalį turėjome evakavimo pratybas. Visos 60 savivaldybių ir stalo pratybų, ir funkcinių pratybų formatu atliko tam tikrus veiksmus. Stebėjome, kaip į tai įsitraukė nevyriausybinės organizacijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, kuris yra atsakingas už evakuacijos koordinavimą.

Belieka pasidžiaugti, kad iš principo labai stiprus ryšys ir sąveika buvo tarp nevyriausybinių organizacijų ir valstybės institucijų. Tie procesai tikrai daug geriau organizuojami, negu buvo praėjusiais metais, nes tai yra pratimas, kurį kartojame kas kartą. Pagrindinis akcentas suteikiamas evakuacijai, nes žinome, kad yra nuogąstavimų, kaip viskas vyktų, jeigu viską turėtume vienu metu. Iš esmės savivaldybės, ypač savivaldybės, padarė tikrai didelius namų darbus.

Visas veiklos atsparumas toms pačioms dezinformacinėms ir kibernetinėms atakoms, kurios buvo dar penktadienį, parodė, kad mes gebame pereiti nuo skaitmeninių sprendimų iki vadinamųjų popierinių sprendimų. Nevyriausybinės organizacijos taip pat labai gerai pažįsta regionus, ten buvo skiriamas tikrai didelis dėmesys ir tas efektas pasiekė tai, ko mes tikėjomės.

Be abejo, tam tikrų mažų klaidelių, kaip ir visada, pasitaiko. Jas dar išgryninsime ir tai guls į pratybų raportą. Šiandien jau prasidėjo iš esmės šiek tiek kitas etapas. Jis susijęs su priimančiosios šalies parama ir kariniu mobilumu, taip pat evakuacija arba, tiksliau, pasiruošimu evakuacijai, institucijoms pereinant į atsargines buveines.

Tikrinami jų planai, kaip jos geba tai padaryti, ir tam tikri teisiniai niuansai – kaip priimami sprendimai, jeigu situacija eskaluojasi ir norime paskelbti mobilizaciją, kaip tas procesas vyksta, ar jis yra sklandus, ar visi teisės aktai leidžia tuos sprendimus priimti greitai. Rytoj jau turėsime šio antrojo etapo, susijusio su priimančiosios šalies parama, aptarimą. Rezultatus matysime – kur esame ir kaip galima tobulinti procesus.

Kaip spręsime problemas?

Kas nutiks po spalio 3-iosios, jeigu pratybos parodys, kad kažkur sistema neveikia taip, kaip numatyta? Ar yra aiškus mechanizmas, užtikrinantis, kad tos spragos būtų ištaisytos?

A. Guščius: Be abejo, yra. Kaip ir minėjau, viskas guls į galutinį pratybų raportą ir bus aiškiai išdėstyta laiko atžvilgiu, kada turime pasitaisyti tam tikrus procesus. Mums svarbiausia dabar surasti tas silpnąsias vietas. Kitais metais mes tas silpnąsias vietas tikrinsime dar kartą ir pasižiūrėsime, ar institucijos jau geba viską atlikti tinkamai. Tą darėme ir pernai, ir šiemet turime tam tikrų situacijų, kurios praėjusiais metais buvo gana sudėtingos.

Ypač kalbant apie pačią logistiką, logistinius procesus, kai reikia transportuoti žmones ar krovinius, ar tai būtų jūra, ar geležinkelis – tai iš tikrųjų kelia didelius iššūkius. Šiemet šioms pratyboms jau yra pakeisti netgi kai kurie įstatymai ir Vyriausybės nutarimai, kad tie procesai vyktų sklandžiau. Tai yra radinys po praėjusių metų. Šiais metais vėlgi žiūrėsime, kas stringa labiausiai, ką pakeisime ir protestuosime kitais metais.

Ar visos savivaldybės yra pasiruošusios?

Kalbant apie visas savivaldybes, kaip užtikrinama, kad visos jos būtų pasiruošusios?

A. Klišonis: Viena iš priemonių ir yra būtent pratybos. Taip pat kiekviena savivaldybė yra pasirengusi, turbūt jau visos, neabejoju, turi mobilizacijos planus. Taip pat derinami evakuacijos planai. Savivaldybės yra suskirstytos į tas, kurios evakuojamos, ir tas, kurios priimančios. Tie sprendimai jau anksčiau yra padaryti atsižvelgiant į galimas grėsmes. Pasiruošimai yra daromi.

Kiekvienoje savivaldybėje numatyti statiniai, kuriuose būtų galima priimti evakuojamus žmones, juos apnakvindinti, pamaitinti. Taip pat dalijamasi informacija, kur ir kokius kiekius žmonių būtų galima apgyvendinti ir patalpinti tuos, kurie turi vieną ar kitą negalią. Tiesiog dalijamasi bendra informacija. Tai yra pratybos ir gerai, kad jos vyksta, nes, kaip sakoma, sunku pratybose, bet lengva mūšyje.

Visos 60 savivaldybių dalyvauja pratybose. Ar jau galite pasakyti, kad šiandien savivaldybės yra pasiruošusios realiai krizei, o ne tik turi parengtus planus popieriuje?

A. Klišonis: Realiai tai parodytų tik tada, kai jau viskas fiziškai vyktų, bet manau, kad pasiruošimo darbai tikrai daromi. Tai, kas buvo anksčiau planuota, jau matome. Praėjusiais metais, kai turėjome kai kurias stalo pratybas, sumaišties buvo daugiau. Dabar matome, kad organizuotumas yra geresnis ir informacijos pateikimas dėl priėmimo punktų, dėl evakuojamų žmonių priėmimo jau vyksta normaliau.

Aišku, tai dar nėra stresinė būklė, kuri būna vieno ar kito ekstremalaus įvykio arba ekstremaliosios situacijos atveju. Tas mokymas, atitinkamos informacijos perdavimas yra svarbus. Daugiausia klausimų turbūt buvo susiję su žmonėmis, kurie turi negalią, nes jų apgyvendinimas, patalpinimas, maitinimas taip pat turi tam įtakos. Aš manau, kad iš tikrųjų einame į tą pozityvią pusę.

Kokie yra pagrindiniai pasirengimo skirtumai tarp savivaldybių?

Ar galėtumėte jau dabar pasakyti, ar tarp savivaldybių matote pasirengimo skirtumų?

A. Klišonis: Natūralu, kad pasirengimo skirtumų tarp savivaldybių yra, bet manyčiau, kad daugiausia įtakos turi tai, ar savivaldybė yra evakuojama, ar priimanti. Nuo to priklauso tikrai daug dalykų.

Kartais matome, kad toms savivaldybėms, kurios yra priimančios, galbūt reikėtų skirti šiek tiek diferencijuotą pagalbą, nes natūralu, kad savivaldybėms, kurios priima, pavyzdžiui, didžiųjų miestų, tokių kaip Vilnius arba Kaunas, gyventojus, žmonių kiekiai tikrai yra dideli.

Be to, kaip žinome, nemaža dalis gyventojų važiuos ir vyks necentralizuotai, savo transportu. Šitoje vietoje iš tikrųjų turėtume turėti daugiau matymo, daugiau koordinacijos. Tam galėtų pasitarnauti pavyzdžiai, kurie buvo prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, kai veikė paskirstymo centrai.

Šiuo atveju turiu omenyje, pavyzdžiui, Alytų, o po to informacija buvo perduodama visoms kitoms savivaldybėms, kiek galima būtų priimti iš Ukrainos pasitraukusių žmonių. Tuo metu tai buvo praktiniai dalykai, su kuriais, manau, buvo susidorota pakankamai neblogai.