Kodėl paauglių smurtas persikelia į vaizdo įrašus? (3)

Marijampolės Poezijos parke įvykęs žiaurus incidentas, kurio metu dvylikametė mergaitė bendraamžių akivaizdoje sumušė kitą paauglę, sukrėtė Lietuvą. Visuomenę pašiurpino ne tik pats fizinis smurtas, bet ir aplinkinių reakcija: užuot padėję aukai, kiti vaikai įvykį filmavo, juokėsi ir vėliau platino vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose.

Teisėsaugos duomenimis, šis brutalus konfliktas prasidėjo nuo paprasto komentaro internete. Šis įvykis apnuogino pavojingą tendenciją, kad šiuolaikiniai paaugliai smurtą naudoja ne tik kaip fizinės jėgos demonstravimą, bet ir kaip turinį skaitmeninei erdvei. Kadangi šiuolaikinių paauglių gyvenimas yra neatsiejamas nuo skaitmeninės erdvės, virtualioje aplinkoje agresija plinta kur kas greičiau, nes rašydami žeidžiančius komentarus vaikai nemato pašnekovo akių, kūno kalbos ar ašarų. Tai sukuria emocinį atsiribojimą, todėl internete sugeneruotas pyktis lengvai perauga į realius fizinius veiksmus, o paaugliai dažnai neturi įgūdžių deeskaluoti tokių skaitmeninių ginčų, todėl sąskaitų suvedimas gyvai tampa būdu įrodyti savo tiesą, kurią internete palaikė virtuali bendruomenė.

Didžiausias Marijampolės įvykio fenomenas yra aplinkinių vaikų vaidmuo, nes telefono kamera šioje situacijoje atlieka kelias pavojingas psichologines funkcijas. Šiuolaikinėje kultūroje paauglių statusą dažnai apibrėžia algoritmų sėkmė, tokia kaip patiktukai, peržiūros ir sekėjų skaičius, o šokiruojantis bei brutalus turinys internete plinta žaibiškai, todėl vaizdo įrašo fiksavimas ir jo viešinimas tampa būdu užsitikrinti momentinį populiarumą ir pripažinimą bendraamžių grupėje.

Be to, vien fizinio smurto užpuolikams nebeužtenka, todėl nufilmavimas ir įrašo paviešinimas veikia kaip papildomas psichologinis ginklas, leidžiantis auką pažeminti ne tik prieš kelis liudininkus, bet ir prieš tūkstantinę interneto auditoriją, sukuriant ilgalaikę emocinę traumą. Taip pat, kai paauglys į situaciją žiūri per telefono ekraną, jis emociškai atsiriboja nuo realybės, todėl įvykis jam pradeda atrodyti kaip kompiuterinis žaidimas ar filmo scena, o ne realus kito žmogaus skausmas, o kai aplinkui stovi didelė grupė, atsakomybė išsibarsto ir kiekvienas operatorius galvoja, kad įsikišti turi kažkas kitas.

Vaiko teisių apsaugos specialistai ir psichologai pabrėžia, kad šioje situacijoje aukomis galima laikyti abi puses, nes smurtaujantys vaikai dažnai patys patiria emocinių problemų, priežiūros stoką ar agresiją savo artimoje aplinkoje, o fiziniai smūgiai ir jų filmavimas yra tik gilesnių, vidinių problemų simptomas.

Policija primygtinai prašo visuomenės ir pačių paauglių nebeplatinti minėto vaizdo įrašo, nes kiekvienas pasidalinimas tęsia aukos traumavimą. Šis įvykis yra skubus signalas suaugusiems, kad tėvams būtina domėtis ne tik tuo, ką jų vaikai veikia gatvėje, bet ir tuo, kokį turinį jie vartoja bei kuria savo telefonų ekranuose, nes fizinis smurtas prasideda ne parke, o nevaldomoje skaitmeninėje erdvėje.

BV inf.