Moters širdis plyšta dėl vyro reikalavimo: „Tokio pasirinkimo ir priešui nelinkėčiau“ (2)

Patekome į labai nepavydėtiną situaciją. Esu kryžkelėje, kai turime priimti nelengvą sprendimą ir nuspręsti, ką turime daryti su savo ilgamečiu augintiniu. Nes padėtis darosi nepakeliama.

Kai dar buvau nesukūrusi šeimos, iš prieglaudos pasiėmiau katinuką. Jis buvo tobulas mano augintinis, numylėtinis, lepūnėlis, mano ištikimas pašnekovas, nuodėmklausys, protingiausias draugas, kuris savo taikiu būdu labiau primindavo šunį, o ne katiną. Visada atbėgdavo pasitikti, visada ateidavo paguosti, visada susiraitydavo šalia pašildyti.

Sukūriau šeimą, susilaukiau vaikų. Katinas ir toliau buvo ištikimas man, bet ne mano šeimai. Jei vyrą dar šiaip taip toleruodavo (o gal greičiau prisibijodavo), tai gimusio vaikelio negali pakęsti.

Pradėjo dergti į kūdikio lovytę, draskyti jo žaislus, pradėjo netgi kažkaip urgzti ant jo (kaip jau minėjau, jis savo būdu labai primena šunį), bando drėksti.

Tikrai suprantu, kad katinui didelis stresas. Jam tikrai baigėsi „katino dienos“. Buvo vienintelis, kuris gaudavo mano dėmesį, o dabar jam net valgyt vos randu laiko duoti. Pradėjo bėgti iš namų, tai parsineša blusų, tai pasiligoja. Reikia vežioti jį pas veterinarą.

Vyras katino nepakenčia, jam jis yra bereikalingas balastas, papildomos išlaidos ir rūpesčiai. Blogiausia, kad vyras juo ir rūpintis nepadeda. Nes jo nemėgsta. Liepia juo atsikratyti. Arba grąžinti į prieglaudą, arba kažkam atiduoti, nes mūsų namuose jam vietos jau nebėra.

Bet kaip man plyšta širdis, kad turiu jo atsikratyti kaip nereikalingo daikto. Kol man buvo vieniša ir liūdna, jis mane guosdavo, draugiją palaikydavo. O dabar, kai jau tapo nepatogus, tai nebereikalingas.

Labai norėjau tikėti, kad katinas pripras prie pasikeitimų. Pamils mano vaikutį. Kol kas neprileidžiu jo, laikau balkone, o dabar, kai atšalo, tai tiesiog uždarau kitame kambaryje. Bet kai vaikutis paaugs, tai jų atskirai laikyti bus neįmanoma. Pati suprantu situacijos sudėtingumą.

Teks priimti sprendimą. Bet kokį? Tokio pasirinkimo ir priešui nelinkėčiau. Man katinas nėra tiesiog katinas. Jis yra man šeimos narys.

Išgelbėjus augintinį iš prieglaudos, jau nebesinori jo ten vėl atiduoti. Kažkam iš pažįstamų ar giminaičių atiduoti? Bet kas ims tokį augintinį, kuris dergia į lovas, drasko daiktus, yra agresyvus vaikams?

Vyras tada siūlo užmigdyti. Bet man širdis tiesiog neleidžia. Skauda širdį ir dabar, kad turiu rinktis tarp mylimųjų – gyvūnėlio ir savo šeimos.