„Nusikaltimas tikrai keistas“ – įvertino, ar Benas Mikutavičius gali būti pripažintas nepakaltinamu? (1)

Ar sunkų nusikaltimą padaręs žmogus gali sąmoningai apsimesti nepakaltinamu? Kada psichikos sutrikimai tampa lemiamu veiksniu teisme, o kada – tik bandymu išsisukti?

Apie tai – naujausioje „Verta žinoti laidoje pasakoja teismo psichiatras–ekspertas, Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos direktorius dr. Konstantinas Daškevičius.

Beno Mikutavičiaus motyvacija neaiški

Laidoje aptartas visuomenę sukrėtęs dviejų moterų nužudymo, Beno Mikutavičiaus atvejis ir tai, kaip tokiose situacijose dirba teismo psichiatrai. Pasak eksperto, stacionari psichiatrinė ekspertizė skiriama tuomet, kai nusikaltimo motyvai neaiškūs arba veika itin žiauri. Tada vertinamas ne tik pats asmuo, bet ir jo gyvenimo istorija, ankstesni gydymai, asmenybės ypatumai, o galutinę išvadą priima ne vienas specialistas, o ekspertų komisija.

Tačiau svarbiausias klausimas – ar galima turėti psichikos sutrikimų ir kartu elgtis racionaliai?

Kalbėdamas apie B. Mikutavičiaus atvejį, K. Daškevičius pabrėžė, kad pats nusikaltimas atrodo neįprastas, o motyvacija – kol kas visiškai neaiški. Eksperto teigimu, būtent motyvų išsiaiškinimas šioje byloje bus vienas svarbiausių momentų.

„Nusikaltimas tikrai keistas. Motyvacija visiškai neaiški. Galima ir patologinė motyvacija tokių veiksmų – tai reikia tirti. Matosi, kad žmogus ruošėsi nusikaltimui, elgėsi gana racionaliai, todėl ekspertams teks sudėtinga užduotis įvertinti jo asmenybę, psichikos procesus ir galimus stresinius įvykius, kurie galėjo paskatinti tokį elgesį“, – komentavo jis.

Psichoze sergantys žmonės gali elgtis gana racionaliai

Viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai, kad įtariamasis keitė drabužius judėdamas iš rajono į rajoną, natūraliai kilo klausimas – ar taip elgdamasis žmogus gali būti laikomas nepakaltinamu?

Pasak teismo psichiatro, net ir psichoze sergantys asmenys kartais sugeba veikti gana logiškai, todėl aplinkiniai ne visuomet pastebi nukrypimus. Vis dėlto pasiruošimas nusikaltimui ir bandymas slėpti pėdsakus dažniausiai rodo, kad ūmios psichozės tuo metu nebuvo.

„Amerikoje tokiais atvejais sprendžiama gana paprastai – jei žmogus iš anksto ruošėsi nusikaltimui ir po to bandė slėpti pėdsakus, jis laikomas pakaltinamu, nepriklausomai nuo diagnozių. Europoje mes žiūrime liberaliau – vertiname, kiek ryškūs psichikos sutrikimai, asmenybės pakitimai ir tik tada sprendžiame dėl pakaltinamumo“, – aiškino K. Daškevičius.

Laidoje taip pat detaliai paaiškinta, kuo nepakaltinamumas skiriasi nuo paprastos psichikos diagnozės, kada taikomas ribotas pakaltinamumas, kodėl dažniausia nepakaltinamumo priežastis pasaulyje išlieka šizofrenija ir kaip depresija ar bipolinis sutrikimas gali lemti tragiškas pasekmes. Ekspertas atviravo ir apie psichikos sutrikimų simuliaciją – kodėl ilgą laiką apsimetinėti ligoniu yra gerokai sunkiau, nei atrodo, ir kaip tokie bandymai paprastai išaiškėja.