Pamatę, kas slypėjo Vilniaus tvoroje daugiau nei 150 metų, net specialistai nutilo: kaip tai galėjo likti nepastebėta?

Restauracija, tapusi atradimu, apie kurį nežinojo niekas

Liuteronų sodo rytinės tvoros atnaujinimas turėjo būti dar vienas techninis sostinės paveldosaugos projektas. Tačiau vos pradėjus darbus tapo aišku, kad ši tvora slepia daug daugiau, nei manyta. Per ekskursijas, kurias surengė Vilniaus vystymo kompanija kartu su „Neakivaizdiniu Vilniumi“, žmonės išvydo ne tik atnaujintą memorialinę struktūrą – bet ir radinį, kurį patys restauratoriai vadina istorinio masto netikėtumu.

Tarp trylikos tvoros nišų viena pasirodė kitokia. Ant jos – fragmentiška, bet neabejotinai profesionali sieninė tapyba. Niekas iki šiol nežinojo, kad Vilniaus evangelikų kapinėse apskritai galėjo būti tokio tipo polichromijos.

Unikali sieninė tapyba: priskiriama Rustemo mokyklai

Vilniaus vystymo kompanijos architektė Julija Musteikytė-Mora pasakoja: „Gavome akademikės dr. Rūtos Janonienės įžvalgas, kad tokio objekto Lietuvoje iki šiol apskritai nebuvo žinoma“.

Stilistika leidžia manyti, kad tapybos autorius – Vilniaus meno mokyklos dailininkas, galbūt paties Jono Rustemo mokinys. Tai reiškia, kad tvoroje gimė kūrinys, kurio vertė – ne tik paveldosauginė, bet ir meninė: jis priklauso XIX a. pradžios profesionaliai tapybos tradicijai.

Kad freska išliko beveik du šimtmečius – tikras atsitiktinumas. Ji buvo paslėpta, neprižiūrima, veikiama drėgmės, o vis dėlto išsilaikė tiek, kad būtų galima ją restauruoti.

Dabar kūrinys saugomas po grūdintu stiklu – kaip tikras muziejaus eksponatas.

Memorialinės plokštės, kurios grįžo namo

Tvoros nišose šiandien eksponuojamos aštuonios memorialinės plokštės. Jos – tarsi sugrįžę istorijos fragmentai: sovietmečiu išardytos evangelikų kapinės buvo naikinamos, o dalis plokščių perkelta į Rasus. Ten jos stovėjo sudaužytos, apspurusios, apneštos purvu.

Restauratorė Rūta Glinskytė-Kavaliauskienė atkūrė jų formas, trūkstamas dalis, išvalė šimtmečių žalą ir sugrąžino pirminį vaizdą. Pagal seną ikonografiją atkurta net konkrečių plokščių vieta – pavyzdžiui, Vagnerių šeimos lenta kabėjo būtent čia.

Kai kurios plokštės dabar rodo iškilių vilniečių, kurių kapų niekas nebesurastų, pavardes: chirurgo J. F. Niškovskio, rašytojos Ievos Simonaitytės motinos Etmės Budrienės, filantropo Julijono Ticijaus, spaustuvininko Teofilio Gliuksbergo ir kitų.

Tvora, kuri pasakoja miestą

Liuteronų sodo tvora – tik dalinis išlikęs kadaise didelių evangelikų kapinių perimetras. Didžioji dalis sunaikinta XX amžiaus viduryje: vienoje vietoje iškilo Santuokų rūmai, kitoje – nauji sklypai, trečioje liko tik pėdsakai.

Rytinė tvora – vienintelė, kuri išsilaikė tiek laiko, tačiau ir ji patyrė rimtų konstrukcinių pažeidimų. Restauratoriai rado drėgmės, tirpiųjų druskų, suirusių mūro vietų. Todėl teko atlikti injektavimo darbus, suformuoti hidroizoliaciją, atkurti čerpinį stogelį, įrengti alsuojančią nuogrindą ir paveldosaugos tyrimų pagrindu atkurti autentiškas spalvas.

Rezultatas – tvora, kuri šiandien ne tik saugi, bet ir atkurta taip, kad kalbėtų apie savo praeitį, o ne bandytų ją užmaskuoti.

Ekskursijos sutraukė minias: vilniečiai klausėsi istorijų žvakių šviesoje

Ekskursijų metu beveik šimtas žmonių susirinko į kapines, apšviestas žvakių. Istorikas Kęstutis Pulokas pasakojo ne tik apie tvoros architektūrą, bet ir apie čia palaidotus žmones, evangelikų tradicijas, senosios miesto bendruomenės gyvenimą.

Žmonės stovėjo prie nišų, žiūrėjo į senąją tapybą, į memorialines lentas – ir klausė vieno klausimo, kuris persekiojo visą vakarą:

kaip tokia vertybė galėjo būti nepastebėta daugiau nei 150 metų?

Ilgas kelias iki atkūrimo

Liuteronų sodo atkūrimas – ilgiausiai brandintas sostinės želdyno projektas. Dar 1993 m. pirmosios architektės pradėjo tvarkyti teritoriją už Santuokų rūmų, tačiau be finansavimo darbai sustojo.

2018 m. gavus ES paramą parengtas techninis projektas. Vėliau atsakomybę perėmė Vilniaus vystymo kompanija – būtent jos komanda šiandien pristato rezultatą, kuriam prireikė ne tik architektų ir restauratorių, bet ir istorikų, dvasininkų, konstrukcijų inžinierių ir paveldosaugininkų įžvalgų.

Liuteronų sodas šiandien – ne tik parkas. Tai istorinis miesto sluoksnis, sujungtas su Tauro kalnu, Pylimo gatvės skverais, Reformatų ir Vingrių sodeliais. Vietovė, kuri ilgus metus buvo pamiršta, vėl tapo miesto dalimi.