Prie ežero žvejojusį vyrą nustebino naktį stovyklavietėse išgirsti garsai: „To negirdėjau daug metų“

Jau daug metų vasaras leidžiu prie vandens telkinių: su meškere plaukiodamas ežeruose, braidydamas upėse ir upeliuose.

Žvejodavau vėlų vakarą ar per naktį. Kokių tik iš pakrančių sklindančių garsų neprisiklausydavau! Ir rėkimų, ir lėbavimų, ir muštynių. 

Bet dažniausia, aišku, iš stovyklaviečių sklinda poilsiautojų dainos. Ir jei dar prieš 10–15 metų daugiausiai rėkaudavo pagal rusišką muziką, šią vasarą dar nebuvau girdėjęs skambančių kūrinių rusų kalba (šią vasarą savaitgaliais plaukiojau Aukštaitijos ežerų pakrantėse žuvį gaudydamas). 

Jaunimas (o gal ir pagyvenę) dabar klauso vien tik angliškos, lietuviškos, vokiškos, ukrainietiškos, dar itališkos muzikos. Rusiškų „gabalų“ nebe! To negirdėjau jau daug metų. Tai labai džiugina.

Galbūt tam turėjo įtakos karas Ukrainoje, o gal mes jau tikrai pagaliau išaugom iš to „postsovietinio bloko“ sindromo, kurį mums daug metų bus bandė diagnozuoti pasaulis.

Aišku, čia rašau tik savo pastebėjimus. Šiemet žvejojau juk ne prie visų Lietuvos ežerų. Daugiausiai Molėtų rajone. Galbūt kitur situacija yra kitokia.

Bet tai, ką girdėjau savo žvejybos plotuose, man labai patiko. Žmonės vakaroja ir švenčia gražiai, draugiškai. O Joninių savaitgalį girdėjau net ir A cappella dainuojančius, gitarom grojančius!  

Šaltinis: lrytas.lt