Ryčio Cicino šokėja Marija pratrūko: visa tiesa apie estrados princą, kurios niekas nedrįso pasakyti

„Rokados“ šokių kolektyvo vadovė ir šokėja Marija Damaševičiūtė į Lietuvos sceną žiūri ne tik iš pirmos eilės – ji joje gyvena jau kelis dešimtmečius. Per tą laiką – šimtai koncertų, didžiosios televizijų scenos, kruiziniai laivai, darbo naktys sandėlyje tarp plunksnų, blizgučių ir aukštakulnių.

Tačiau jos pasakojimas – ne tik apie šou. Tai istorija apie kolektyvą, kuris gimė iš ūkininko parduoto traktoriaus, apie vadą, ketinusį sceninius kostiumus sudeginti prie jūros, ir apie žmogų, kuris scenoje niekada neleis sau vieno dalyko – Rytį Ciciną.

Marija atvirai pripažįsta: „Rokada“ yra ne tik darbas. Tai – gyvenimo etapas, mokykla ir bandymas suprasti, kodėl, net pavargus iki kaulų smegenų, vis tiek iš naujo nori grįžti į sceną.

Kolektyvas, prasidėjęs nuo parduoto ūkio ir milijono rublių

Šiandien „Rokada“ daugeliui asocijuojasi su blizgančiais kostiumais ir estrados legendomis, tačiau pradžia buvo beveik kino verta.

Kolektyvą 1989 metais įkūrė latvis Janis Savickis. Tuo metu gimė trys „Rokados“ kolektyvai – Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje. Ir tai nebuvo eilinis mėgėjų būrelis: projektą finansavo milijonu rublių – suma, kuri tiems laikams skambėjo beveik nerealiai.

Iš lūpų į lūpas iki šiol pasakojama istorija apie ūkininką iš Gargždų. Jis pardavė savo traktorių, ūkį ir viską, ką turėjo, o visus pinigus sudėjo į tai, kas daugeliui atrodė beprotybė – plunksnų kostiumus, blizgučius, sceninę atributiką ir pirmuosius šou. Vėliau ši rizika atsipirko: „Rokada“ užsidirbdavo dirbdama Jungtiniuose Arabų Emyratuose, keliaudama ir demonstruodama programą, kuri Lietuvoje atrodė sunkiai suvokiama.

„Tai buvo laikai, kai tokio masto projektas atrodė kosmosas, – šypsosi Marija. – Dabar žiūrint atgal supranti, kad niekas nebūtų įvykę be kelių žmonių beprotiško tikėjimo.“

Nuo studentės iki vadovės – viskas prasidėjo nuo vieno sakinio

Su Janiu Marija susipažino studijuodama Klaipėdos universitete, sportinių šokių fakultete. Pakvietimas prisijungti prie „Rokados“ atrodė kaip nuotykis – repeticijos, kelionės, pasirodymai, pusantro metų darbo kruiziniame laive.

Tačiau vieną dieną kolektyvo įkūrėjas priėjo ribą.

„Jis stovėjo Klaipėdoje, rūbinėje, o aplink – begalės kostiumų. Ir pasakė frazę, kurios niekada nepamiršiu: „Einu prie jūros, padarysiu laužą, užpilsiu benzino ir viską sudeginsiu.“ Tada man atrodė, kad jis juokauja, – prisimena Marija. – Aš sakiau: „Ne, taip negalima.“ O jis ramiai atsakė: „Jeigu nori – imk ir tęsk. Pamatysi, ką tai reiškia.““

Tą dieną Marija tapo ne tik „Rokados“ šokėja ir choreografe, bet ir vadove. Visi sprendimai, visi rūbai, visi grafikai, visi žmonės – nuo tos akimirkos buvo ant jos pečių.

„Tada buvo sunku suprasti, ką tie žodžiai reiškia. Dabar suprantu puikiai“, – sako ji.

„Kartais pagalvoju: apipilti viską dyzeliu ir uždegti“

Šiandien Marija juokiasi, kad perėmė ne tik kolektyvą, bet ir Janiui kadaise kilusias mintis.

„Turiu sandėlį, pilną sceninių rūbų – plunksnos, korsetiniai kostiumai, suknelės, galvos apdangalai. Jų tiek daug, kad kartais rimtai pagalvoju: „Apipilti dyzeliu ir sudeginti.“ Žinoma, juokauju, bet nuovargis kartais būna labai realus“, – atvira vadovė.

Tačiau iškart po to ji priduria: kiekvienas kostiumas – atskira istorija. Vienas matė pirmąją kelionę į televiziją, kitas – Eurovizijos atrankos sceną, trečias – Panevėžio miesto šventę, kuri tapo vienu didžiausių karjeros kuriozų.

Eurovizijos atranka, stiklinė scena ir šokėja po konstrukcijomis

Scenos žmonės puikiai žino: jei kas nors gali nutikti – anksčiau ar vėliau nutiks. „Rokada“ – ne išimtis.

Marija prisimena vieną įsimintiniausių epizodų: Eurovizijos atrankos repeticiją. Scena – stiklinė, kvadratinė, įspūdinga. Pasirodymas – generalinė repeticija su pilnu makiažu ir kostiumais.

„Trys merginos bėga į sceną, choreografija – labai energinga. Sėdžiu, maitinu vaiką, žiūriu monitorių ir galvoju – turėjo būti trys, o šoka tik dvi. Po pasirodymo puolu prie scenos – o trečia guli po konstrukcijomis. Nuslydo nuo krašto ir atsidūrė po stikline scena. Laimė, viskas baigėsi be skaudesnių traumų, bet širdis iššoko į gerklę“, – sako ji.

Kitas epizodas – Panevėžio miesto šventė. Dienos metas, aerodromas, pilna vaikų, tėvų, lakūnų. Idiliška šeimos šventė.

„Šokame, viskas gražu – ir staiga jaučiu, kad plyšta liemenėlė. Suprantu, kad dar akimirka – ir viskas nuslys. O aplink – pilna šeimų. Autobusas, kuriame galėjau persirengti, – arenos gale. Reikėjo praktiškai bėgti per visą teritoriją, laikant kostiumą, kad niekas nenukristų ne ten, kur reikia“, – juokiasi Marija.

Kai Rytis Cicinas dainuoja be muzikos – ir laimi

Dar viena istorija jau legenda tapusiam „Meilės laivui“ ir Ryčiui Cicinui. „Rokada“ – jo pasirodymo dalis, muzika skamba, pirmieji akordai, visi pasiruošę. Šokėjos bėga į sceną, lipa laiptais.

„Ir paskutinė šokėja Agnė užmina ant pagrindinio elektros kabelio, – pasakoja Marija. – Kabelis ištraukiamas, elektra dingsta, muzika nustoja groti.“

Scenos tyla – pati nejaukiausia tyla pasaulyje. Bet ne šį kartą.

„Rytis visiškai nepanikuoja. Pabandė mikrofoną – neveikia. Ir tada pradeda dainuoti gyvai. „Meilės…“ – užtraukia, ir visa aikštė kartu su juo. Mes plojame, minia dainuoja, ir iš šalies atrodo, tarsi taip ir buvo suplanuota“, – prisimena šokėja.

Tai – vienas epizodų, dėl kurių Marija sako: už Rytį ji scenoje rami.

Pažintis, prasidėjusi nuo žodžių „jo, o aš – Madonna“

Marijos ir Ryčio pažintis – tokia, kokios nenukursi specialiai. Greičiau jau režisieriai pavydėtų scenarijaus.

„Vieną rytą skambina telefonas. „Laba diena, čia Rytis Cicinas.“ O aš miegu iki pietų, tuo metu buvo tokie laikai, – juokiasi Marija. – Atsakau: „Jo, o aš – Madonna.“ Ir padedu ragelį.“

Po kurio laiko – vėl tas pats numeris, tas pats balsas: „Laba diena, čia dainininkas Rytis Cicinas.“

„Aš dar neprabudus, ir vėl kažką numykiau, tipo „labai malonu, paskambinkit kitam gyvenime“, ir padėjau“, – prisimena ji.

Tik trečią kartą pagaliau atėjo suvokimas, kad tai – tikras Rytis, o ne draugų pokštas. Taip prasidėjo draugystė, kuri tęsiasi iki šiol – R. Cicinas tapo Marijos dukros krikšto tėčiu.

Estrados princas, kuris niekada neis į sceną su džinsais

Paklausta, koks Rytis yra iš tiesų, Marija nesustoja ties vienu epitetu. Pirmiausia – neeilinis humoro jausmas.

„Jis tikrai galėtų būti stand-up komikas. Jei jis pasuktų humoro keliu, Mantas Katleris turėtų rimtą konkurentą. Deja, Rytis savo jumoro viešai rodo gerokai mažiau, nei galėtų“, – sako ji.

Tačiau kartu tai – vienas reikliausių žmonių, su kuriais jai teko dirbti.

„Pas Rytį – metalo tvarka. Jis mato kiekvieną detalę. Jei, neduok Dieve, kažkur nutrūko blizgutis, jei kostiumas ne taip pakabintas, jis tikrai tai pastebės. Nauja šokėja į kolektyvą įsilieja per 2–3 metus – jis stebi, kaip ji elgiasi scenoje, kaip bendrauja, kaip reaguoja į publiką“, – pasakoja Marija.

Ir būtent čia atsiskleidžia viena taisyklė, kurios Rytis niekada nelaužo.

„Jis niekada neišeis į sceną su džinsais ir paprasta maike. Jam scena – ne vieta „šiaip sau“. Tai pagarba žiūrovui. Jis gali pavargti, gali neturėti nuotaikos, bet publika to niekada nepajus. Jo profesinis požiūris – beveik kariškas“, – sako „Rokados“ vadovė.

Kolektyvas, kuris tapo gyvenimu

Marija atvirai sako: „Rokada“ jai – ne vien darbas su grafiku, tvarkaraščiais ir užsakymais. Tai – žmonės, su kuriais kartu praėjo visus gyvenimo etapus.

„Mes kartu baigėme mokyklas, stojome į universitetus, ištekėjome, susilaukėme vaikų. Kartu verkiam, kartu juokiamės, kartu minime šventes. Tie žmonės iki šiol yra mano gyvenimo dalis. Ne tik scenoje, bet ir prie stalo, ir ligoninėje, ir vaikų krikštynose“, – šypsosi ji.

Ir nors kartais, stovint sandėlyje tarp tūkstančių kostiumų, vėl šmėkšteli mintis apie „dyzelį ir laužą“, kitą dieną Marija vėl atsiduria ten, kur jaučiasi labiausiai savimi – scenoje.

Šalia – jos „Rokada“ ir estrados princas, kuris, kad ir kas nutiktų, į pasirodymą neateis su džinsais ir marškinėliais.