Siūlo pensinį amžių ilginti nuo 67 iki 70 metų: kaip greitai, priklausys nuo gyvenimo trukmės

Europoje bręsta rimti pensijų sistemos pokyčiai – senstanti visuomenė verčia valstybes svarstyti vis drastiškesnius sprendimus. Vienas jų – galimas pensinio amžiaus ilginimas iki 70 metų, susietas su gyvenimo trukme.

Pavyzdžiui, Vokietija svarsto planą, kuris galėtų pakelti valstybinį pensinį amžių iki 70 metų.

Tai siūlo vyriausybės sudaryta pensijų komisija. Jos planuose numatoma, kad pensinis amžius būtų didinamas palaipsniui – maždaug kas dešimtmetį, o pokyčiai galėtų tęstis iki 2092 metų.

Be to, pensinis amžius būtų susietas su žmonių gyvenimo trukme: jei gyventojai gyvens ilgiau, jie turėtų dirbti ilgiau.

Tokių pokyčių priežastis – demografinė problema. Vokietijoje gyventojai sparčiai sensta, o kasmet darbo rinką palieka apie 400 tūkst. žmonių daugiau, nei į ją ateina. Dėl to mažėja darbuotojų ir auga spaudimas pensijų sistemai.

Ekspertai teigia, kad toks modelis – pensinio amžiaus siejimas su gyvenimo trukme – gali būti logiškas sprendimas. Tačiau jie taip pat perspėja, kad delsiant reformuoti sistemą, pokyčiai gali būti dar staigesni ateityje.

Tiesa, Lietuvoje jau nemažai metų taip pat aktyviai diskutuojama apie sparčiai senstančios visuomenės problemą.

Ar tai reiškia, kad tokia tvarka galėtų įsigalioti ir Lietuvoje?

Ateičiai – niūrios prognozės

„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pastebi, kad visuomenės senėjimas daugeliui Vakarų išsivysčiusių valstybių aktuali ir itin opi problema.

„Dėl mažėjančio gimstamumo, gerėjančios gyvenimo kokybės, stipresnės sveikatos apsaugos ir ilgėjančios gyvenimo trukmės, dirbančiųjų ir senjorų santykis per pastaruosius porą dešimtmečių keitėsi nepalankia linkme“, – aiškino ekonomistė.

Pasak jos, Lietuvoje šią tendenciją dar labiau aštrino ir demografiškai skausminga emigracijos banga.

„Pavyzdžiui, 2000–aisiais metais darbingo amžiaus (15–64 m.) gyventojų ir senjorų, kuriems yra sukakę 65 m. ir daugiau, santykis siekė 4,8. Tai reiškia, kad beveik penki dirbantieji dalinosi mokesčių naštą išlaikyti vieną senjorą.

Tačiau 2010 metais vieną senjorą išlaikė jau tik 3,9 darbingo amžiaus piliečiai. Per pastarąjį 15 m. šis santykis dar labiau susitraukė ir pernai metais tesiekė 3,1. Tai reiškia kad šiuo metu nebe penkių, o trijų dirbančiųjų sumokamų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių reikia vienam senjorui išlaikyti“, – nurodė pašnekovė.

Ji atkreipė dėmesį, kad ateityje, gausioms kartoms pasiekiant pensinį amžių, o į darbo rinką įsiliejant mažiau skaitlingoms kartoms, ši disproporcija tik aštrės ir kels vis didesnes socialines, ekonomines ir fiskalines įtampas.

Anot ekonomistės, tai rodo ir niūrios Valstybės duomenų agentūros prognozės. Pasak jų, 2050 m. šis santykis tesieks 1,9, tai reiškia, kad vieną senjorą išlaikys beveik du asmenys.

Pensinio amžiaus ilginimas stebuklo nesukurs

Nepaisant opios visuomenės senėjimo problemos, pašnekovė mano, kad pensinio amžiaus vėlinimas – labai techninis problemos sprendimas, kuriuo tiesiog matematiškai bandoma atrasti naują tvaresnį balansą, darant prielaidą, kad pavėlinus pensinį amžių, žmonės sėkmingai toliau darbuosis.

„Vis dėlto, darbo rinką veikia ir kiti radikalūs pokyčiai, kurie gali stipriai iškreipti norimą rezultatą. Iš vienos pusės, ilgėjant gyvenimo trukmei ir gerėjant vyresnio amžiaus žmonių sveikatai ir darbingumui, natūralu ir sveika tai, kad dirbama ilgiau. Tačiau nemažai rizikų dėl priešpensinio amžiaus ilginimo slepia ir stipriai besikeičianti darbo rinka.

Ne visos darbo rinkos net ir Europoje pasižymi sėkmingais vyresnio amžiaus asmenų įsidarbinimo rodikliais, gajais mokymosi visą gyvenimą įpročiais, jose vyraujančiomis nuoseklios ilgalaikės karjeros galimybėmis, efektyvia tobulinimosi ar profesijos keitimo sistema“, – aiškino ji.

„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė pažymėjo, kad stebint, kokią reikšmingą technologinę pažangą šiandien išgyvena pasaulis, kaip keičiasi darbo rinka įsigalint dirbtinio intelekto įrankiams, nelieka abejonių, kad tai stipriai paveiks ir šį visuomenės socialinį kontraktą.

„Taigi, net ir priešpensinio amžiaus ilginimas pensijų sistemos stabilumo kontekste nėra panacėja, nes atitikti darbo rinkos poreikius, įsidarbinti ar išlaikyti darbo vietą gali sektis vis sunkiau.

Net ir dabar, stebint Lietuvoje susiklosčiusią situaciją po pastarojo pensinio amžiaus vėlinimo, akivaizdu, kad šis sprendimas veikia tik su išlygomis. Stebint problemą, kuomet senjorams likus nedaug laiko iki pensijos sunku įsidarbinti, teko keisti ir adaptuoti nedarbo išmokų tvarką“, – komentavo specialistė.

Vieno sprendimo nėra

Pasak ekonomistės, šiai problemai vieno sprendimo nėra, nes ji paliečia daugelį sričių.

„Pirmiausia, prisitaikymas prie senėjančios visuomenės iššūkių priklauso nuo kompleksinių švietimo, perkvalifikavimo ir mokymosi visą gyvenimą priemonių ir pačių žmonių pastangų ir noro išlikti darbo rinkoje.

Antra, svarbų vaidmenį šiai nepalankiai tendencijai atremti vaidina ir pensijų sistemos atsparumas, kiekvieno mūsų sukauptos asmeninės atsargos senatvei“, – komentavo pašnekovė.

Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad prastėjant dirbančiųjų ir senjorų santykiui, atsparesnės yra daugiapakopės pensijų sistemos, kur pensijas lemia ne vien einamųjų įmokų-išmokų pakopa, bet ir individo išmokos iš per darbingą gyvenimo etapą sukaupto turto.

„Galiausiai, demografijos problemas švelninančios priemonės – tvarios gimstamumo skatinimo ar atidžiai valdomos migracijos politikos.

Tai užduotis ir kiekvienam iš mūsų: nuoseklios ir tęstinės pastangos mokytis ir tobulėti visą gyvenimą, rūpintis savo sveikata ir kaupti finansines atsargas ar turtą – receptas, kuris leis atsispirti šioms ilgalaikėms tendencijoms, ar bent jau padidins mūsų manevro laisvę ateityje“, – nurodė I. Genytė-Pikčienė.

Visgi ji neatmeta galimybės, kad ateityje prie pensinio amžiaus ilginimo Lietuvos valdžia sugrįš dar ne kartą.

Tendencijos parodys, kada reikia pokyčių

„Žinių radijo“ laidoje kiek anksčiau šia tema kalbėjusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė nemano, kad pensinį amžių Lietuvoje reikėtų dar ilginti. Anot jos, kol kas reikėtų pasidžiaugti esamu rezultatu.

„Ką tik pasiekėme ribą, kai pensinis amžius visiems susilygino iki 65-erių ir man atrodo, kad dabar reikėtų ramiai ir sustoti. Dabar apie tai jokių kalbų tikrai nėra, nes jokie rodikliai net nerodo požymių, kad būtų galimybė ilginti pensinį amžių“, – komentavo ji.

Ministrė pažymėjo, kad itin svarbus momentas yra tai, kad Lietuva kol kas ryškiai atsilieka pagal sveikatos lygį sulaukus pensinio amžiaus. Todėl pensinio amžiaus ilginimas nebūtų tinkamas sprendimas.

„Jei Europos sveikas amžius, kurį gyventojai pragyvena pensijoje, yra apie 20 metų, tai Lietuvoje tie skaičiai siekia gerokai mažiau“, – paaiškino ji.

Taip pat, pasak J. Zailskienės, statistika rodo, kad Lietuvoje yra nemažai 60 metų ir vyresnių žmonių, kurie jau nebedirba. Anot jos, taip yra todėl, kad nemažai tokio amžiaus žmonių dirba ne biuruose, o fizinį darbą ir jam atlikti tiesiog nebeturi sveikatos.

Ji pridėjo, kad šiuo metu situacija Lietuvoje yra gera, o tendencijos parodys, kada reikės pokyčių.

„Manau, kad šiuo metu pensijų dydžio ir pensinio amžiaus santykis yra geras. Šis pokytis per 10 metų labai sistemingai ir neskausmingai įgyvendintas. Todėl dabar reikia džiaugtis pasiektu rezultatu ir stebėti tendencijas“, – komentavo ministrė.