Algimantas Rusteika: Šiandien man buvo gėda būti lietuviu – kai beprotybei duodamas kelias

Pasakykime pagaliau tiesą. Kas nori – supras. O kas nenorit ar nesugebat – nesupraskit į sveikatą. Atlėkit išsivemti ir pakelti koją – visus užblokuosiu. Aš čia bendrauju ne su psichiniais ligoniais, o su tais sveikais, kurie dar esame beprotnamyje išlikę.

Taigi palyginkim, tarp kokių alternatyvų buvome patekę prieš tuos 80 metų. Aišku, rinktis negalėjome, už mus „didieji” pasirinko, susitarė ir istorinis procesas realizavo galimybes. 

Lygiai kaip ir dabar „didieji” pasirinks, susitars ir istorinis procesas galimybes realizuos.

TSRS mums atidavė Vokietijos atimtą Klaipėdą ir Lenkijos atimtą sostinę Vilnių. Taip, kad perduotų savo vėliau sukurtai butaforinei LTSR, kuri priklausė TSRS. Taip, tai buvo imperija, kuri nužudė ir ištrėmė pagal klasinį principą daug tūkstančių Lietuvos piliečių.

Tačiau savo butaforiniame valstybingume išsaugojome tautą, kalbą, kultūrą ir subrandinome galimybę esant šansui valstybę atkurti. Išlikome.

Vokietija mums nieko neatidavė ir nesirengė atiduoti, tik atėmė. Jokio, net butaforinio valstybingumo mums nebuvo numatyta. 

Tai buvo imperija, kuri išžudė pagal rasinį-tautinį principą ne mažiau, o gal net daugiau tūkstančių Lietuvos piliečių.

Jokių, net mažiausių kalbos, tautos ar kultūros išsaugojimo galimybių mums niekas neplanavo. 

Pagal Generalinį planą OST,  85% Lietuvos gyventojų turėjo būti išnaikinta arba deportuota. Likusieji suvokietinti, Lietuva kolonizuota ir apgyvendinta vokiečiais. Net menkiausių galimybių išlikti.

Jokių kitų variantų tada istorijoje nebuvo ir ne mes rinkomės. Iš dviejų blogybių mums teko geresnė. 

O neblogybių, bent kokių geresnių ir iš viso kitų pasirinkimų mes tiesiog neturėjome.

Tačiau kaltinam, kaltinam ir dar kartą kaltinam. Kitus – ne mus, savo pačių tautos iškilius kultūros žmones, kurie tais lūžio metais suklydo ar tiesiog suprato realybę. 

Arba gal nebuvo tokie drąsūs mirties akivaizdoje, kokie dabar esate narsūs ant sofų, prie klaviatūrų gadindami orą su kavytės puodeliu gležnose, darbo nemačiusiose rankelėse.

Juk svarbiau pasmerkti Justiną Marcinkevičių, negu kolaborantę D.Grybauskaitę, ar ne? Juk labiausiai TSRS spec.tarnybų represijas „smerkiate“ tie, kurie išvogėte KGB bylas ir blokuojate KGB bendradarbių viešinimą, ar ne?

Virš 300 tūkstančių Lietuvos Respublikos piliečių yra rusai, lenkai, baltarusiai. Daugelis čia atėję į pasaulį ir užaugę, Lietuva – jų gimtoji šalis. 

Konstitucija jiems garantuoja teisę į įsitikinimus, teisę nebūti niekinamais dėl tautybės, teisę į žodžio laisvę. Jie ateina pagerbti karo aukų, ne vienas – savo artimųjų.

Tų, kurie žuvo, nors niekas jų neklausė, ar jie nori mirti. Ir mirė už tą mažesnę iš blogybių Lietuvai, nes kitų pasirinkimų ir jie neturėjo.

Ir štai, atėję su gėlėmis į kapus, jie pamato benkunskines šiukšlių dėžes savo atneštoms gėlėms išmesti. 

Didelės policijos pajėgas, pasirengusias tuojau pat sulaikyti ir nubausti už mažiausią „pažeidimą“.

Prezervatyvus jiems su patyčioms dalinančius „aktyvistus“, laukiančius emocinių reakcijų, kurias tuojau pat neutralizuotų policija.

Visą šį antivalstybinį marazmą tyliai skatina ir palaiko valdžia. Ar ji supranta, kad šitokiais veiksmais kenkia nacionaliniam saugumui, kuriam veidmainiškai kas valandą „meldžiasi“?

Ar neaišku kam nors, kad šitaip sukuriame valstybės nekentėjų ir vidaus priešų bendruomenes, iš kurių žmogiškų jausmų ir išsityčiojome? 

Ar būsime saugesni valstybėje, kurios sostinės regione dauguma piliečių neapkenčia tos valstybės valdžios?

Stebint visą tai, kas šiandien įvyko, mane apėmė vis dažniau ateinantis jausmas. Gėda už savo Lietuvą. 

Ne, ne už valstybę. 

Už taip besielgiančius idiotus – Lietuvos priešus. Už tą skatinančią valdžią. Ir to „nepatebinčią“, su viskuo visada susitaikančią Tautą. 

Šiandien man buvo gėda būti lietuviu.