Kiekvienos mamos svajonė – pirmą kartą paimti savo vaikelį ant rankų, dienomis keliauti pasivažinėti su vežimėliu, o vakarais sūpuoti ir migdyti naujagimį saldžia lopšine. Tokiomis svajonėmis praėjusiais metais gyveno ir uteniškė Sandra Norgėlienė, tačiau jos subyrėjo į šipulius šių metų sausio 17 dieną, kai vos pusmečio dukrytei Sofijai sustojo širdis.
Siaubinga vaiko netekties istorija Sandra pasidalijo siekdama padėti kitoms savo vaikų netekusioms mamoms. Ji ryžosi atvirai prabilti apie tai, ko dauguma bijo paklausti, sakydama, kad sunkiausiu momentu jai labiausiai reikėjo išklausymo ir supratimo.
Prieš gimdymą lydėjo bloga nuojauta
Prisiminusi dar, rodos, visai neseną ir gyvą istoriją, Sandra pasakojo, kad visas nėštumo periodas praėjo sklandžiai ir ji labai laukė šį pasaulį išvysiančios dukrytės. Ji atskleidė, kad Sofija turėjo būti trečioji jos mergaitė, vyresnėlėms – jau treji ir septyneri.
„Mes su vyru visada norėjome turėti tris vaikus ir visada sakiau, kad paskutiniuoju, trečiuoju nėštumu mėgausiuosi tiek, kiek galiu, nes daugiau jau nebesilauksiu“, – šiltas akimirkas prisiminė mama.
Ji pasakojo, kad jokių įspėjamųjų signalų apie gresiančias bėdas tuo metu nebuvo, o ji, kaip ir priklausė, profilaktiškai lankydavosi pas gydytojus, kurie nieko pikto neįtarė.
Jau išaušus laikui gimdyti Sandrai turėjo būti atliktas Cezario pjūvis. Ji pasakojo, kad nors pati gyveno Utenoje, tačiau trečiajam gimdymui rinkosi Kauno klinikas.
Visa gimdymo eiga pašnekovei buvo gerai žinoma – tai turėjo būti trečiasis jai atliekamas Cezario pjūvis. Vis tik prieš šį gimdymą Sandrą lydėjo bloga nuojauta.
„Šios operacijos bijojau labiausiai, bet niekaip negalėjau pasakyti, kodėl taip yra. Kadangi jaudinausi, man turbūt suleido vaistų, nes viską pamenu kaip per miglą. Atsimenu, kad kaip ir gimė vaikelis, bet nieko man nepasakė, vaikas neverkė, o aš žinojau, kad tik ką gimęs vaikas turi verkti. Pagalvojau, kad gal čia kažkas ne taip…
Tuo metu jai buvo atliekamas gaivinimas, ji neišleido nė vieno garso. Man tik pasakė, kad ją išvežė į naujagimių reanimaciją, informavo, kad taip kartais cezarinukams būna, jiems sudėtinga kvėpuoti, pirmas valandas reikia pagalbos. Maniau, kad tik tokia mūsų problema ir yra“, – tuometiniais įvykiais dalijosi mama.
Dukrytei neišsivystė smegenys
Sofija gimė 2024 metų birželio 26 dieną. Prabėgus kelioms valandoms po gimdymo mergaitei negerėjo, o gydytojai pasiliko ją stebėjimui.
Sekantį rytą Sandra paprašė dukrytės tėčio nueiti pasižiūrėti, kaip laikosi jų naujagimė, tačiau vos vyrui įžengus pro duris laukė tai, kas juos išgąsdino, – tą akimirką mergaitė nustojo kvėpuoti.
„Tada jau supratome, kad jai reikia ne tik pagalbos kvėpavimui, čia kažkas giliau ir rimčiau. Taip ir pragyvenome savaitę laiko – kiekvieną kartą eidavome į reanimaciją ir nežinodavome, ką ten pamatysime. Kiekvieną kartą nuėjus vis kažkas keisdavosi.
Mums gydytojai pasakė, kad nežino, kas yra mūsų dukrytei, prižadėjo ją visą ištirti. Tokioje nežinomybėje mes gyvenome aštuonias paras, kurių metu vyko labai daug tyrimų, o būklė tik blogėjo, prasidėjo traukuliai… Aš pasakiau vyrui, kad čia bus labai blogai“, – su ašaromis akyse pasakojo Sandra.
Tuo metu labiausiai tėvai laukė magnetinio rezonanso tyrimo atsakymų, kurie turėjo paaiškinti, kas nutiko jų dukrai. Gavus tyrimo atsakymus pas tėvus atėjo gydytoja ir pasakė, kad jiems reikia pasikalbėti.
Sandra pasakojo, kad iškart suprato, jog nebus jokių gerų žinių. Taip ir nutiko – gydytoja tėvams pranešė, kad įprastai žmonės gimsta su vingiuotomis smegenims, tačiau jų dukrytės smegenys beveik lygios, kas reiškė smegenų neišsivystymą.
„Mes klausėme, kokios prognozės, kiek laiko gali gyventi, galbūt negali veikti tik tam tikros smegenų dalys, susijusios su vaiko raida, bet jie mums nieko nesakė, tik patarė nespėlioti, nes dukrytė pati parodys, kaip bus.
Tada mus perkėlė į naujagimių ligų skyrių, ten jau galėjome būti visi kartu. O kai vieną dieną pas mane atėjo neurologė, ji man vienintelė tiesiai šviesiai viską pasakė, pranešė, kad mergytė tikriausiai nieko nematys, negirdės, nevaikščios. Be jokių pagražinimų. Tada jau supratau, kad bus blogai“, – sakė mama.
Mergaitei sustojo širdis
Po trijų savaičių, praleistų naujagimių ligų skyriuje, Sandra su Sofija buvo išleistos namo, tačiau iš pradžių mama turėjo išmokti įdėti dukrai zondą, per kurį Sofija buvo maitinama.
Pašnekovė kalbėjo, kad tuo metu būtų padariusi bet ką, kad tik galėtų parsivežti Sofiją namo. Visa tai jai pavyko, tačiau namuose naujagimė išbuvo neilgai – vos savaitę laiko.
„Tada jai prasidėjo traukuliukai, kurie nebesustojo. Mes nuvykome į ligoninę ir daugiau su dukryte namo nebegrįžome…
Ligoninėje dar mėnesį laiko praleidome vaikų neurologijos skyriuje, tačiau būdama beveik 2 mėnesių ji nustojo kvėpuoti pati ir buvo perkelta į vaikų reanimaciją. Jai gyvybę palaikė tik aparatai, o vėliau teko padaryti operacijas tracheostomai ir gastrostomai“, – graudinosi mama.
Tą laikotarpį, kai dukrytė buvo prijungta prie aparatų Sandra prisiminė kaip ištisas dienas trukusį košmarą, nes žinojo, kad bet kuris susitikimas su Sofija gali būti paskutinis.
Kaip mama pasakojo, tai lėmė kraujotakos krizės, per kurias mergaitė galėdavo mirti. Ji sakė, kad gydytojai ją informavo, jog Sofijai tokio krizės metu gali sustoti širdis arba ji gali mirti nuo infekcijos.
„Kiekvieną kartą, kai taip nutikdavo, aš nebežinodavau, ar ji išgyvens. Po visko jai pagerėdavo ir aš likdavau viena palatoje. Niekas neprieidavo paklausti, kaip aš…
Galiausiai, mano dukrytei sustojo širdutė. Jos netekome 2025 metų sausio 17 dieną. Kai tai nutiko, aš buvau išvykusi namo pas kitus vaikus“, – širdį veriančiu prisiminimu pasidalijo Sandra.
Į karstą įdėjo sesės piešinį
Pirmosiomis dienomis po dukrytės netekties mama turėjo pasirūpinti ne tik savo gerove, bet taip pat ir vaikais, Sofijos laidotuvėmis. Ji pasakojo, kad stengėsi vadovautis psichologų rekomendacijomis ir leisti trejų ir septynerių dukroms atsisveikinti su sesute.
„Mes tam ypatingai stengėmės paruošti vaikus, ypač didžiąją, nes trimetė nelabai suprato, kas vyksta. Mes atsisveikinome su kūneliu, leidome dukrytėms pamatyti, paglostyti, pabučiuoti sesutę. Vyresnioji nupiešė piešinėlį ir įdėjome jį į karstelį. Tada vežėme ją kremuoti.
Nenorėjau laidoti dukters kūno, nes supratau, kad mano vaikas žemėje supus. Mes atsisveikinome su urna, buvo jos nuotraukytė.
Viską apsunkino tai, kad visi tuo metu labai sirgome. Temperatūra sunkiai mušėsi, tad vienu metu buvau laidotuvėse, o kitu metu buvo labai neramu dėl kitų vaikų. Buvo toks chaosas… Mes tiesiai po laidotuvių grįžome namo ir važiavome su vaikais į polikliniką“, – apie išgyventą košmarą kalbėjo pašnekovė.
Tuo metu Sandra savyje mėgino susivokti savyje apie tai, ką išgyvena. Ji pasakojo, kad visu dukrytės buvimo ligoninėje laiku stengėsi laikytis iš paskutiniųjų, tačiau net pasikalbėti tuo metu nebuvo su kuo.
Ji tęsė pasakojimą, kad jautė tarsi aplinkiniai būtų išsigandę siaubingos šeimos patirties ir atsitraukę. Mama tikino, kad visi bijojo jos pasiteirauti, kaip ji, nes nežinojo atsakymo, o tuo metu jai labiausiai reikėjo žmogaus pasikalbėti.
„Pirmas dienos po netekties jaučiau kažkokį palengvėjimą, nes matyti kenčiantį vaiką, kai traukuliukai trukdavo ir po septynias valandas, būdavo baisu. Man palengvėjo, kad jos nebebadys, ji nebekentės.
Paskui atėjo tikrasis suvokimas, skausmas, liūdesys ir teko visa tai išgyventi. Maždaug tuo metu kreipiausi į „Tuk Tuk Širdele“ fondą, kurį suradau dar tada, kai dukrytė išgyveno vieną iš krizių ir kai galvojau, kad arba eisiu palįsti po mašina, arba man reikės kažką daryti, ieškoti pagalbos.
Tada ėmiau kalbėtis su mamomis, supratau, kad būna taip ir kitoms, būna ir dar baisiau. Jaučiau palaikymą, jos nebijojo prieiti, paklausti tiesiai šviesiai – kas buvo, kas nutiko“, – patirtimi dalijosi ji.
Mėnesį laiko sapnavo dukrą
Pasiteiravus, ar bent jau naktimis galėdavo pailsėti nuo varginusios įtampos ir skausmo, Sandra atskleidė, kad naktų ji laukdavo labiausiai.
Vis tik ne dėl to, kad būtų ramiai išsimiegojusi, o dėl to, nes kiekvieną naktį per sapnus galėdavo pasimatyti su mirusia dukryte.
„Sapnai būdavo tokie, kad perlaidojame jos kūną, kad dukrytė palaidota netinkamoje vietoje, kad ji vaikšto, žaidžia. Sapnuodavau, kad nors ji ir su negalia, bet žiūri į mane ir šypsosi. Atrodydavo, kad tai, ko nesuspėjau jai duoti realybėje, perteikiau per sapnus – tą šilumą, tą meilę, tą artumą“, – atvirai pasakojo mama.
Ji pridėjo, kad savo mylimos mirusios dukrytės laukdavo pas ją ateinančios ir dieną. Sandra tikino, kad ji ir dienomis jausdavo Sofijos buvimą šalia.
„Sapnuose kartais ji ateidavo ir pajudindavo užuolaidas. Prabudusi aš niekada nebijodavau ir visą laiką sakydavau, kad ji pas mane gali ateiti kiekvieną dieną, aš jos nebijau, nes ji mano vaikas ir aš visada jos laukiu“, – braukė ašaras Sandra.
Galiausiai ji prisiminė vieną ženklą, kurį, kaip ji mano, jai atsiuntė dukra. Jį Sandra gavo dar kovo mėnesį, tuomet, kai emociškai po kūdikio netekties jautėsi sunkiausiai.
Mama atvirai pasakojo, kad tuo metu ji graudžiai verkė ir jautė didžiulį ilgesį kūdikėliui, kurį dar prieš kelis mėnesius laikė savo rankose. Tuomet ji mintimis pasiuntė žinutę dukrai:
„Aš tada pasakiau: „Na, būk gerutė, ateik pas mane, duok man ženklą, kad suprasčiau, jog tu esi“. Atsimenu, kad tada jau buvau užmigdžiusi trimetę, vyro dar nebuvo namuose, o mano didžioji dar nebuvo pilnai užmigusi.
Tada sandėliuke ėmė kristi kažkokie daiktai. Didžioji išsigando, sako „kas čia?“. Aš jai pasakiau, kad nežinau, kad nekreiptų dėmesio, bet žinojau, kad tai buvo ženklas, nes nebuvo jokių nukritusių daiktų“
Žvaigždė danguje – tai mažoji Sofija
Šiuo metu nuo mažosios Sofijos netekties jau yra praėję trys mėnesiai. Sandra pasakojo, kad nėra dienos, kada mažosios dukrytės vardas nebūtų paminėtas jų šeimoje.
„Visada žiūrėdama į savo gyvus vaikus, atrodo, kad matau ir trečiąją, nes kai man pasakė, kad bus mergytė – aš negalėjau atsidžiaugti, kad tris mergytes auginsiu. Man ji visada yra namuose, mes ją minime kasdien“, – dalijosi Sandra.
Apie Sofijos buvimą ir svarbą jų gyvenimuose ji stengiasi pasakoti ir savo mergaitėms. Mama tikino, kad nori, jog mergaitės suprastų, kad turėjo sesutę, nori, kad naujagimės gyvenimas nebūtų užmirštas.
„Kai žvelgiame į dangų ir pamatome žvaigždutę su vaikais, sakome, kad ten turbūt mūsų sesutė stebi mus iš viršaus…
Taip pat ant sienos mes turime paveikslus, kuriuose parašyta, kad štai pirmagimė – jos gimimo data ir nuotrauka, antrosios mergytės darbelis ir gimimo data, o trečiosios dar nepadarėme, bet kadangi mano didžioji pagamino tokią kojinytę savo mažajai sesutei, pasakė, kad čia Sofijos, ir paprašė, kad pakabintumėme ją ant sienos, padarysime tai“, – susijaudinusi pasakojo mama.
Pasiteiravus, kaip ji pati laikosi prabėgus beveik trejiems mėnesiams po netekties, Sandra pasakojo, kad greitu metu jos laukia nauja patirtis, kuri padovanos galimybę išlieti savo skausmą.
Moteris pasakojo, kad „Tuk Tuk Širdele“ fondo rengiamame koncerte „Babtyno dvare“ gegužės 8 dieną atliks savo kūrybos dainą, skirtą dukrytei.
Ji pridėjo, kad žodžius dainai sukūrė dar tomis ligoninėse praleistomis dienomis, kai suprato, kad mergytės būklė nepagerės, stebuklas neįvyks ir jiems reikės galvoti apie laidotuves.
„Šią dainą parašiau, kai ji dar buvo gyva. Man net minčių nebuvo, kad pati ją kažkada atliksiu. Aš maniau, kad dirbtinis intelektas padainuos tą dainą, nusiųsiu ją draugams ir jie bent jau taip supras, kokį skausmą aš patyriau. Taip kilo idėja išlieti susikaupusius jausmus“, – paaiškino Sandra.
Mažosios Sofijos mama pasidalijo ištrauka iš savo dainos: „Mes pamatėme pabaigą, prieš mums artėjant į pradžią./Nors mūsų rankos tuščios, bet širdis pilna meilės.“
Sandra Norgelienė – viena iš „TUK TUK Širdele“ labdaros ir paramos fondui priklausančių moterų, skirtos netektį išgyvenantiems tėvams.
Pašnekovė prašo visus galinčius ir norinčius prisidėti prie fondo veiklos, mat kiekvienas paaukotas euras gali būti svarbus siekiant padėti kitiems.
Prisidėti prie labdaros ir paramos fondo veiklos galite aukodami šiuo sąskaitos numeriu: LT297044090108406338 / Labdaros ir paramos fondas TUK TUK ŠIRDELE.
