Spalio 7-ąją „Hamas“ įsiveržė į Izraelį ir per kelias valandas nužudė 1,4 tūkst. izraeliečių, daugiausiai civilių. Į žydų valstybės pusę stojusieji užtikrino, kad Izraelis turi teisę gintis. Bet praėjus mėnesiui visas dėmesys nukrypęs kitur – į Gazą, kur kasdien žūsta ir kenčia žmonės, taip pat daugiausiai civiliai. Agresoriaus ir aukos vaidmenys viešojoje erdvėje pasikeitė – reikalaujama skelbti paliaubas. Bet Izraelis pabandė priminti, kodėl ir prieš ką kariaujama.
Besirenkančiųjų nuotaikos atrodė beveik pakilios – lyg prieš eilinį filmo seansą. Netgi pasigirdo aptarimų, į kokius prasidėjusio kino festivalio filmus ketinama eiti po to. Šalia salės, kur rengtasi rodyti filmą, į užkandžių aparatą buvo kraunami skanėstai – visai, kaip tikrame kine.
Ir nors atėjo apie 30 kviestinių svečių – žurnalistų, apžvalgininkų, politikų, atsargos karininkų ir kitų, tai nebuvo koks eilinis glamūrinis elito vakarėlis su sienele ir pozavimu prieš kameras.
Vieni čia atėjo vedini smalsumo, nors kiti, nutuokdami, ko galima sulaukti, mandagiai atsisakė dalyvauti „nekrofilijos seanse“ – 45 min. dokumentikos, kurioje žadėta parodyti necenzūruotus kadrus iš spalio 7-osios žudynių Izraelyje.
Nuo pat pradžių buvo aišku, kad tai bus netipinis filmas. Tai buvo aišku ir iš kvietimo, nes perspėta dėl žiaurumo ir sukrečiančių vaizdų, ir dėl taisyklių: pasirašomas dokumentas, kad filmuoti griežtai draudžiama, o visi telefonai surenkami, sudedami į vokus, o šie – į seifą.
Tai, kas buvo parodyta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos kino salėje, turėjo ne šiaip sukrėsti, bet ir priminti, jog rodomas ne koks vaidybinis filmas, kur žinai, kad žudynės ir žiaurumai ekrane – keista, gal net šlykšti, bet vis tik kūrėjų išmonė.
Čia parodyti nesurežisuoti, autentiški kadrai – nufilmuoti pačių „Hamas“ teroristų, jų aukų, užfiksuoti stebėjimo kamerų, ir pirmųjų žudynių vietas pasiekusių pareigūnų. Dalis vaizdų jau matyti.
This is true face of the Palestinian terrorism. CCTV footage shpws how #Hamas terrorists fired a rocket propelled grenade at an ambulance vehicle in the south of #Israel during their attack on October 7, 2023. pic.twitter.com/KfmPWPu79H
— Babak Taghvaee – The Crisis Watch (@BabakTaghvaee1) November 2, 2023
Vos tik užgeso šviesos, retos šypsenos iš veidų dingo, o išdalinto vandens buteliukai buvo atsukti – siaubas ekrane neretai žmones išsekina psichologiškai ir poreikis atsigerti tampa natūralus, apie tai seansą organizavusi Izraelio ambasada Vilniuje, tikėtina, žinojo – šis filmas rodomas ne pirmą kartą ir ne vien Lietuvoje. Necenzūruotus dokumentinius kadrus Izraelis šiomis savaitėmis rodo daugelio pasaulio šalių diplomatams, pareigūnams, parlamentarams, žiniasklaidos atstovams.
Bet kodėl visa tai rodyti? Juk, regis, niekas, kas turi bent kiek sveiko proto, neabejoja tuo, kad „Hamas“ išties surengė žudynes spalio 7-ąją ir būtent todėl Izraelis pradėjo atsako kampaniją – antskrydžių seriją ir sausumos operaciją.
Ir nors skeptiškai, ciniškai, priešiškai ar priešingai – palankiai, o gal tiesiog neutraliai Izraelio atžvilgiu nusiteikusieji neslepia savo išankstinių nuomonių, kad regis, čia viskas yra aišku – kai kam tai atrodo tiesiog propaganda, kitiems – bandymas pateisinti izraeliečių veiksmus, tretiems – tiesiog priminti pasauliui, nuo ko viskas prasidėjo ir kodėl Izraelis dabar kariauja ir neketina sustoti, nuo to klausimas „kodėl“, ypač pažiūrėjus filmą, neatrodo lengvesnis. Tad išties, kodėl?
Ekrane – necenzūruoti žudynių vaizdai
Pirmieji kadrai nežadėjo nieko gera – ankstyvą spalio 7-osios rytą visureigiais ir motociklais pro pralaužtą Izraelio pasienį iš Gazos Ruožo riedantys ginkluoti „Hamas“ teroristai šaukia „Alahu Akbar“ (arab. „Dievas yra didis“). Šis šūkis užsivedusius smogikus lydėjo kone visų žudynių metu.
Šaudo į automobilius ir pribaiginėja ten esančius civilius – „Alahu Akbar“, filmuoja sudegusius, sušaudytus žmonių kūnus greitkelyje, kibuce – „Alahu Akbar“. Šaudo į reivo festivalio dalyvius, kurie iš pradžių nesuvokia, kas vyksta, o kituose, jau matytuose kadruose užfiksuoti bėgantys nuo kulkosvaidžių ir automatinių ginklų salvių. Ne visi spėja – dešimtys kulkomis suvarpytų kūnų iš tų 270 nužudytųjų vien šiame festivalyje guli netoli baro.
Toliau – tik baisiau. Tas pats „Alahu Akbar“, tik tylenis pasigirsta kibucuose. Dievo vardu eina ir šaudo į namus, žmones, šunis. Ima atšipusį kauptuką į rankas ir rėkdami bando nukirsti aukai galvą.
O tada šypsosi, rėkia iškėlę smilių – dievas yra tik vienas. Nesuprantantys arabiškai gali tik spėlioti, ką tarpusavyje džiugiai kalba egzekucijas surengę „Hamas“ teroristai – titrai anglų kalba uždedami tik tuose garso įrašuose, kuriuose esą užfiksuoti džiūgaujantys smogikai. Vienas jų skambina savė tėvams ir negalėdamas sutramdyti džiugesio giriasi savo rankomis nužudęs 10 žydų. Tėvas palestinietis sveikina – „Alahu Akbar“. Ir tai dar nėra patys baisiausi kadrai.
Į Izraelį įsiveržę „Hamas“ teroristai šaudo miegančius, vos prabudusius, vienais apatiniais ar pižamomis vilkinčius vyrus, moteris – lovose, tualetuose, gatvėse, automobiliuose, stotelėse ir slėptuvėse. Krūvos lavonų, kraujo, kūnų dalių ir į nelaisvę imamų izraeliečių siaubas akyse.
Neįmanoma aprašyti, kuri scena ar nuotrauka baisesnė – nužudyto kūdikio, vaiko, ar tėvo, kuris bando paslėpti savo du sūnus, tačiau į juos visus „Hamas“ teroristas sviedžia granatą, vyrą pribaigia automato papliūpa, o du kruvini berniukai nuvedami į virtuvę. Jie sužeisti ir verkia, o teroristas ramiai atsidaro šaldytuvą ir pasivaišina gaiviu gėrimu. Vėl ir vėl aidi „Alahu Akbar“. Bet kurie, ypač vaikų turintys žmonės, matydami šiuos vaizdus, negalėjo nejausti nieko.
Tad kino salėje susirinkusiųjų reakcijos kito. Didžioji dauguma viską žiūrėjo akmeniniais veidais, stengėsi neparodyti emocijų. Bet kai kurie tyliais atodūsiais išdavė, ką jaučia, kiti nesulaikė ašarų, dengė veidus rankomis. Viena moteris vos tik pasibaigus seansui paliko salę kukčiodama.
Izraelio ambasadorė Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein viešuose renginiuose negarsėja stipriu balsu, bet net ir jos tyliai pasakytus žodžius pasibaigus filmui visiškoje tyloje buvo galima girdėti kuo puikiausiai. Panašių auditorijos reakcijų sulaukta visame pasaulyje.
Pajautė menkstantį palaikymą
Kai Izraelio parlamente buvo parodytas šis filmas, kai kurie Kneseto nariai negalėjo sulaikyti ašarų, paliko salę, tarp pasibaisėjusių buvo ir Mansouras Abbasas – Izraelio arabas. Pamaldus musulmonas, kuris nesišvaisto šūkiu „Alahu Akbar“, juo labiau, kai šis naudojamas žudymui. Jis netgi užsipuolė savo bendrapartietę, kad ši suabejojo, jog spalio 7-ąją buvo žudomi kūdikiai.
HORRIFIC!!#HamasisISIS pic.twitter.com/qrC3mU2UHb
— Era Gigman (@idan_bg) October 10, 2023
Kiti parlamentarai, pavyzdžiui Irano žydų imigrantų dukra Galit Distel Atbaryan, priklausanti valdančiajai „Likud“ partijai ir buvusi Informacijos ministrė buvo gerokai tiesmukesnė: „nustokite nekęsti vienas kito, nekęskite priešo, nekęskite monstrų“, – rašė ji ir ragino Izraelio gynybos pajėgas keršyti, nušluoti Gazą nuo žemės paviršiaus.
Būtent šie du sentimentai – abejonės dėl detalių iš spalio 7-osios įvykių ir Izraelio reakcijos tapo tuo pirmuoju atskaitos tašku, po kurio Izraelis ėmė prarasti viešosios nuomonės palaikymą – tiek, kiek jo teturėjo, nes tai daugiau buvo šokas, užuojauta, bet vargu ar kas, išskyrus pačius izraeliečius galėjo geriau suprasti norą keršyti.
Oficialiai tai vadinama atsaku, tačiau pamačius tokius vaizdus, kokie buvo parodyti filme, vargu ar daug kas gali įžvelgti ribą tarp atsako ir keršto, jei kalbama apie „Hamas“ – teroristinę organizaciją, kurios nariai juokėsi ir džiūgavo žudydami izraeliečius, niekindami jų kūnus.
Tai, kad viešojoje erdvėje – tiek Izraelio kritikų gretose, tiek sąmokslo teorijų gerbėjų, tiek šiaip skeptikų reakcijose pasirodė abejonės būtent dėl pjaustomų kūdikių galvų ar dėl paties nužudytų mažamečių skaičiaus bei fakto patiems izraeliečiams kelia siaubą ir pyktį. Kas turi būti blogai žmogui su galva, kad vienintelis būdas įtikinti dėl kūdikių mirties yra nuotraukos ir panašūs vaizdai?
Viešai dėl to, kas iš tikrųjų įvyko spalio 7-ąją, esą ne viskas ten aišku, išeiškė liūdnai pagarsėjęs buvęs grupės „Pink Floyd“ narys Rogeris Watersas.
Roger Waters suspects a "false flag" operation.
— Noam Dworman (@noam_dworman) November 7, 2023
Faced with an excruciating cognitive dissonance that pressures him to reevaluate his position on Israel's enemies, he restores harmony by recreating an alternate reality.
This dynamic is probably at the root of much… pic.twitter.com/IaCO7gBW2u
„Kažkas čia labai įtartino. Mes nežinome, ką jie padarė“, – ne pirmą sykį teisindamas „Hamas“ kalbėjo jis ir pridūrė, kad toks „pasipriešinimas“ okupacijai esą yra pateisinamas, nes palestiniečiai „visiškai teisiškai ir moraliai įpareigoti priešintis okupacijai nuo 1967 m.“, nepaisant to, kad Gazą „Hamas“ visiškai kontroliuoja nuo 2007 m.
Ne tik abejonės, bet ir akla neapykanta Izraeliui Vakarų šalyse – tiek Europos valstybėse, tiek JAV pasireiškė dar siaubingiau. Tariami palestiniečių rėmėjai, raginantys sustabdyti ne šiaip karą Gazoje, bet ir okupaciją pastaruoju metu nevengia demonstruoti daug radikalesnių nuomonių.
„Nuo upės iki jūros – laisvę Palestinai“, – tokiu šūkiu mitinguose klykauja ne tik palestiniečių kilmės žmonės, ne tik Palestiną palaikantys musulmonai, bet ir Vakarų šalių universitetų studentai, kurie neturi jokio tiesioginio ryšio su Palestina ar jos žmonėmis. Esą daro vien iš idėjos, empatijos.
This is the worst video we have seen so far…
— Visegrád 24 (@visegrad24) November 8, 2023
These teenagers and young adults actually think Hamas is a group of friendly people.
What are they teaching in American schools? pic.twitter.com/hdfJNq25UO
Paklausti ar žino, ką reiškia šis Izraelio faktinį sunaikinimą ir žydų genocidą simbolizuojantis šūkis „Nuo upės iki jūros“, jie neretai sutrinka, tačiau alternatyviai sumanesni dar ir sugeba patikinti, kad izraeliečiai esą gali laisvai išsikelti iš Palestinos žemės ir išvykti į tas šalis, iš kur atvyko jų tėvai ar seneliai, nes Izraelis 1948 metais esą vis tiek įkurtas neteisėtai.
O dar baisesnės reakcijos pastarosiomis savaitėmis pasireiškia JAV ir Europos šalių didmiesčiuose, kur kai kurie žmonės eina ir plėšo plakatus su pagrobtų izraeliečių – moterų, vaikų nuotraukomis ir informacija.
A woman in New York City brought a knife to attack the posters of Israeli civilians kidnapped by Hamas.
— Visegrád 24 (@visegrad24) November 7, 2023
She looks slightly psychotic as she is going at it.
???? pic.twitter.com/OrJ8TM4frx
Kodėl mes kariaujame?
Tad Izraelio reakcija parodyti filmą ir priminti, kodėl Izraelio gynybos pajėgos daro tai, ką daro – tęsia operaciją su tikslu visiškai sunaikinti „Hamas“, iš paties Izraelio pusės žiūrint, nėra stebėtina.
Izraelio pasirinkta taktika iš dalies primena Antrojo pasaulinio karo laikais amerikiečių kurtą propagandinių filmų seriją „Why we fight“ („Kodėl mes kariaujame“), kur eiliniams amerikiečių kariams, o ir iki 1941-ųjų į karą įsitraukti nenorėjusiai JAV visuomenei buvo bandoma paaiškinti, kodėl amerikiečiai turi kautis ne tik su juos užpuolusia Japonija, bet ir kariauti Europoje, prieš nacius, fašistus. Kai amerikiečių kariai išlaisvino nacių koncentracijos stovyklas, jie suprato kodėl.
Jautresni lietuviai irgi gali prisiminti tas emocijas, kurios užplūsta rodant 1991 sausio 13-osios įvykių vaizdus – sovietų tankų sužalotus žmones, gęstančią Loretą Asanavičiūtę. Tai yra giliai įstrigusi trauma, kuri neleidžia pamiršti ir, galimai, atleisti.
O izraeliečiai juo labiau negali pamiršti ir atleisti, nes tokiomis nuotaikomis gyvena nuo pat valstybės įkūrimo. Ir kai teroro ataką surengę teroristai žada viską pakartoti, tas svarbiausias klausimas, regis, turi paprastą atsakymą.
? Breaking: Hamas leader Ghazi Hamad says they will repeat October 7-like massacres until Israel is annihilated.
— Dr. Eli David (@DrEliDavid) November 1, 2023
Now you understand why Israel must annihilate Hamas…pic.twitter.com/XaE973dzRr
Kas kenčia labiau – absurdiškiausias klausimas
Bet dabar – ne 1945-ieji ir ne 1991-ieji. Net jei ką nors vaizdai iš Ukrainos gali sukrėsti dar labiau, kai rodomi ukrainiečių civilių kūnai Bučoje, pjaustomos ukrainiečių karių galvos, Izraelio ir palestiniečių konfliktas yra specifinis, turi gilesnes šaknis, kelia įvairialypes emocijas.
Todėl nė kiek neturėtų stebinti ir reakcijos pasaulyje, stebint ne mažiau siaubingus vaizdus iš Gazos – iš po griuvėsių traukiami kūdikių kūnai, neretai – jau sumaitoti lavonai, visa tai prieš kameras ir objektyvus, bet lygiai taip pat baisu ir tikra.
Jungtinėse Tautose Izraelio veiksmai vadinami kolektyvine bausme, nors palestiniečiai neturėtų jausti kolektyvinės atsakomybės – net jei kraupiuose vaizduose užfiksuotas paniekinantis Gazos gyventojų – civilių elgesys su pagrobtais izraeliečiais, užuojauta nuo karo kenčiantiems civiliams yra nesunkiai suprantama – tai tik empatija.
Ir ar tokiais atvejais galima palyginti, kas labiau kenčia – tie iš siaubo klykiantys tėvai Gazoje, kurių dukros miršta po griuvėsiais bei ligoninėse, ar tų „Hamas“ nužudytųjų, pagrobtųjų izraeliečių artimieji Izraelyje, kuriems plyšta širdys?
Ar vieno izraeliečių vaiko lavonas vertas dešimties palestiniečių kūdikių, kurie, ne savo noru tapę gyvaisiais skydais „Hamas“ teroristams pridengti, žuvo per Izraelio aviacijos bombardavimą? Ar vis dėlto galima pateisinti Izraelio veiksmus, o jei negalima, kokia tuomet alternatyva?
Tokie klausimai neturi jokio racionalaus, sveiko ar pateisinamo teigiamo atsakymo. Bet jie netiesiogiai vis tiek keliami teiginių, raginimų, priešgyniavimo forma.
When you jump on the gêñocidãl pro-Hamas trainwreck and want Israel erased from the River to the Sea, but have no clue that Hamas invaded Israel in October 7 ??
— Kemi Owonibi (@KemiOwonibi) November 9, 2023
pic.twitter.com/j5j21V2d59
Kai tik Izraelis primena apie spalio 7-osios terorą, Izraelio kritikams išsprūsta „taip, bet…“ ir „aš nepateisinu žudynių, bet o kaip gi Gaza?“. Ir tai yra švelniausios reakcijos, nes Izraelio parodytą filmą nesunku palyginti su propaganda, pateisinimu, bandymu pakurstyti emocijas, stoti į Izraelio pusę, nes negali būti neutralus – privalai pasirinkti. Toks yra vienas atsakymų į klausimą „kodėl?“
Kai praėjus mėnesiui nuo žudynių Izraelyje viešojoje erdvėje dominuoja tik bombarduojamos ir kenčiančios Gazos naraytvas, vaizdai iš ten, visiškai akivaizdu, kad Izraelis bando priminti, kodėl vyksta operacija.
Galbūt, jei pavyks išnaikinti „Hamas“, Gaza taps ne tokia pavojinga – tokia pat priešiška Izraeliui, kaip ir Vakarų Krante gyvenantys palestiniečiai, tačiau bent jau ne tokia tuneliuose besislepiančių sadistų irštva? Šis, galimai naivus tikėjimas yra kone vienintelis nors kiek aiškus motyvas, be paties keršto ir atsako.
Bet kam tada reikėjo rodyti vaizdus iš spalio 7-osios žudynių, jei tų, kurie siaubėjosi jomis jau nereikia šiurpinti, o netikinčiųjų vis tiek neįtikinsi, net nesistengsi rodyti?
Žinoma, kritikai gali atšauti, kad jei Izraelio parodyti vaizdai iš spalio 7-osios yra baisūs, visada galima priminti, jog ir Holokausto vaizdai buvo baisūs. Kaip ir „Hamas“ teroristai, taip ir naciai bei jų rėmėjai žudė niekuo dėtus žmones tyčia – Izraelis tyčia Gazos civilių nežudo, bent jau taip teigia.
O juk Holokausto vaizdai ne tik viešai rodyti pasauliui, ne tik liko istoriniuose kadruose, knygose, bet ir nuo pirmųjų akimirkų buvo rodomi nugalėtos Vokietijos civiliams. Kita vertus, Izraelis pasirinko tik atrinktas auditorijas rodyti savo filmą. Formalus paaiškinimas – nenorima viešinti, nes nenorima skaudinti aukų artimųjų.
Pats sprendimas rodyti tokius vaizdus pačiame Izraelyje iškart po žudynių buvo sutiktas prieštaringai ir diplomatai buvę pakraupę vien nuo tokios minties. Galiausiai priimtas kompromisas – kviestinės auditorijos, su sąlyga nefilmuoti, nefotografuoti.
Tokie vaizdai, kaip šoko terapija ne tik izraeliečiams, o ir vokiečiams įskiepijo du didelę prasmę turinčius žodžius – „daugiau niekada“. Izraelio ambasadorė Lietuvoje pripažino neapykantos ciklo pradžią galima skaičiuoti ne nuo spalio 7-osios, o nuo dar anksčiau, bet ne viskas yra beviltiška – esą ir palestiniečiai, ir izraeliečiai gali sugyventi tarpusavyje.
pic.twitter.com/guM4XKp6Wk
— Liza Rosen (@LizaRosen0000) November 8, 2023
Watch: After Hamas massacred 1400 innocent people and kidnapped over two hundred more on October 7, Palestinian Muslims took to the streets in Judea and Samaria to celebrate.
As you can see in this video, Proud Palestinian Muslim father hoists aloft his…
Kol kas tai atrodo nepasiekiamas tikslas – su tokiu įsiučiu, džiugesiu ir nežmoniškumu įvykdytos spalio 7-osios žudynės sulaukė ypač galingo Izraelio atsako, per kurį žuvusiųjų palestiniečių, vaikų, žmonų, tėvų netekę artimieji vargu ar greitu metu norės kalbėti apie susitaikymą.
