JAV prezidentas turi apsispręsti dėl tolesnių veiksmų Ukrainos konflikte. Ukrainos taikos derybų nesėkmė kursto pesimizmą ir niūrias prognozes, kad Ukraina pateks į Rusijos įtakos orbitą.
„JPMorgan“ investicinis bankas prognozuoja karo Ukrainoje pabaigą iki liepos mėn. Taip teigiama pirmojoje banko Geopolitikos centro, neseniai įsteigto padėti klientams įvertinti investavimo riziką, ataskaitoje. Banko analitikai mano, kad karas artėja prie pabaigos ir Ukraina greičiausiai jau šiemet bus priversta pasiekti susitarimą su Rusija – įšaldyti karo veiksmus.
Ataskaitoje nagrinėjami keturi galimi scenarijai:
- Gruzija (50 proc. tikimybė): Ukraina negaus saugumo garantijų iš savo sąjungininkų ir išliks nestabili. Vakarų parama susilpnės, sulėtės integracija į ES ir NATO, šalis palaipsniui, po vienos ar dviejų valdžios pasikeitimų, grįš į Rusijos įtakos orbitą.
- Izraelis (20 proc. tikimybė): Ukraina gaus Vakarų saugumo garantijas be sąjungininkų karių. Šalis išlaikys aukštą militarizacijos lygį, nuolat ruošis ir bus pasirengusi naujam karui.
- Pietų Korėja (15 % tikimybė): Ukraina netaps NATO nare ir neatkurs visiško teritorinio vientisumo, tačiau jos teritorijoje bus dislokuoti Europos kariai. JAV padės karine žvalgyba ir pažadais dėl pagalbos atsinaujinus konfliktui.
- Baltarusija (15 % tikimybė): JAV atsisakys remti Ukrainą, bet Europa negalės kompensuoti. JAV ir Europa nenorės arba negalės garantuoti Ukrainos saugumo. Dėl to Rusija pasieks maksimalius savo reikalavimus, o Ukraina faktiškai taps Rusijos satelitine valstybe.
JPMorgan prognozuoja karo įšalą: kodėl bankininkai nesupranta Putino
Igoris Dimitrijevas, Rusijos tinklaraštininkas, politikos konsultantas, istorikas ir karo korespondentas:
„JPMorgan Chase“ analitikai pateikė prognozę: konfliktas bus įšaldytas iki 2025 m. antrojo ketvirčio pabaigos. Bankų logika paprasta: visiems baigiasi ištekliai. Europai baigėsi ginklai, Ukrainai – mobilizacija, JAV prarado kantrybę, o NATO – vienybę.
Prognozuotojai mano, kad tokiomis aplinkybėmis visiems žaidėjams atėjo laikas padaryti pauzę. Arba paskelbti pertrauką.
Tačiau nepaaiškinama, kodėl Rusija turėtų sustoti? Štai čia bankininkai pradeda susidurti su sunkumais pagrindžiant prognozę.
Pagrindinė jų tezė yra tokia: „Rusija nepajėgi vykdyti ilgalaikio puolimo“. Esant dabartiniam puolimo tempui, užimti visą Ukrainos teritoriją prireiks maždaug 118 metų. Ir tada seka tipiška verslo logika: jei per trejus metus projekto grąža yra nereikšminga, o sąnaudos auga, projektą reikia uždaryti, o pinigų daugiau neišleisti. Bet velniop tai! Problema ta, kad Putinui tai ne projektas, o valdžios ir asmeninės misijos reikalas. Kalbama ne apie pelningumą, o apie „слово пацана“ (apytikslis vertimas: „svainio žodis“ – populiaraus rusų televizijos serialo pavadinimas, kriminalinių sluoksnių šnekamosios kalbos elementas – red. past.)
Visos šios kalbos apie taiką yra spąstai Putinui, neleidžiantys jam pasiekti tikslo. Bet kokios derybų sąlygos, tokios kaip „keturi regionai“, ‚neutralumas‘ ar Ukrainos „denacifikacija“, iškeliamos visai ne siekiant, kad jos būtų priimtos. Net galimas konflikto įšaldymas Putino reikalaujamose ribose neužtikrins taikos. Tai tik „galutinio Ukrainos klausimo sprendimo“ atidėjimas metams ar dvejiems.
Vis dėlto pati JP Morgan ataskaitos struktūra yra pakankamai įdomi Putino iškeltų sąlygų – „taip“ ir „ne“ – požiūriu. Ne: Ukrainos narystei NATO, branduolinių ginklų ir užsienio karių dislokavimui, karinei pagalbai ir kovinio pajėgumo Ukrainos kariuomenei.
Rusijos Federacijos veto dėl tolesnių saugumo garantijų Ukrainai, Krymo ir 4 kitų Ukrainos regionų pripažinimas Rusijos dalimi, draudimas rengti NATO karines pratybas Rytų Europoje, JAV karinio buvimo ES apribojimas, sankcijų panaikinimas, Rusijos diplomatinio turto grąžinimas Jungtinėms Valstijoms. Būtent šiuose punktuose, o ne dėl Ukrainos teritorijos perskirstymo, reikia matyti „raudonąsias linijas“ susitarimo atveju. Kai kurie punktai bus įvykdyti, kiti – ne. Kokie konkrečiai ir dėl ko?
Bankininkai įvardija du pagrindinius veiksnius: Kremliaus pasitenkinimą rezultatu, t. y. ar Putinas gaus „pakankamai“; saugumo garantijų Ukrainai patikimumą – ne popieriuje, o praktiškai. Kuo silpnesnės garantijos, tuo daugiau nuolaidų Rusija reikalaus iš Ukrainos.
Priklausomai nuo veiksnių derinio, JPMorgan paskelbė keturis scenarijus:
1. „Gruzija“ (50 proc.): mažėjanti Vakarų pagalba; ekonominė stagnacija ir suartėjimas su Rusija; ES ir NATO užsienio politikos kurso atsisakymas (ne kapituliacija, o lėtas pralaimėjimas be karo veiksmų ir skambių šūkių).
2. „Izraelis“ (20 proc.): nuolatinė Vakarų pagalba; Ukraina tampa tvirtove; Ukraina lieka už NATO ribų, išlaikydama Aljanso paramą; naujo karo grėsmė (Ukraina yra Europos karinis forpostas, todėl po kelerių metų karas tęsis).
3. „Korėja“(15 %): Europos kariuomenė kaip užuovėja: JAV saugumo garantijos ir žvalgyba; Ukraina išlaiko 80 % savo teritorijos; Ukraina atstatoma už 300 mlrd. Ukraina: Rusija įšaldo Ukrainos turtą (autorių pageidaujamas, bet mažai tikėtinas scenarijus).
4. „Baltarusija“ (15 proc.): JAV pasitraukia; Europa negali jos pakeisti; Rusija reikalauja kapituliacijos; Ukraina praranda suverenitetą (tikrasis Kremliaus tikslas).
Bankininkai į skliaustelius neįtraukė svarbiausių detalių, tokių kaip Rusijos įšaldytas 300 mlrd. dolerių vertės turtas (jei Vengrija liepą pasakys „ne“ sankcijų pratęsimui, pinigai grįš į Maskvą); Ukrainos pokarinio atstatymo klausimas; Europos militarizacija po visiškos Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. ir D. Trumpo-Vanso politikos šokas 2025 m.
Ataskaitoje taip pat neaptartas kitas scenarijus – jei karas tęsis
Rusija puola įvairiais frontais ir rengia raketų ir dronų smūgius į įvairius miestus, tikėdamasi išsekinti Ukrainos karius ir gyventojus. Kol vyksta Ukrainos naikinimas, Europa persitvarko. Vokietija, Skandinavijos šalys, Lenkija, Prancūzija modernizuoja savo kariuomenes ir plėtoja karinį-pramoninį kompleksą. JAV užsiėmusios savo politine ir finansine krize. Kinija tiesia koridorius į Europą, aplenkdama Rusiją. Militarizuota Europa tampa vis labiau priklausoma nuo Kinijos.
Pasaulis ruošiasi kitai eskalacijos spiralei, kuri darosi aiški: kol Ukraina silpninama ir naikinama, o Europa, priešingai, stiprinama, prasideda naujas konflikto etapas – Baltijos ir Juodosios jūrų blokada. Maskvos atsakas: nauja „specialioji karinė operacija“. Šį kartą Baltijos šalyse.
Rusija prie Charkovo sutelkia 50 000 kariuomenės grupę
Britų televizijos naujienų kanalas „Sky News“: „Rusijos kariuomenė – apie 50 000 karių – telkiama Ukrainos pasienyje netoli antrojo pagal dydį Ukrainos miesto Charkovo po to, kai Ukrainos pajėgos beveik visiškai paliko Rusijos Kursko sritį.“
Laikraštis „The Moscow Times“:
„Rusijos karinė vadovybė ketina pradėti Charkovo ir Sumų miesto puolimą, įgyvendindama anksčiau per Stambulo derybas išsakytus grasinimus. Pasak karo analitiko Michaelo Clarke’o, Rusijos ginkluotosios pajėgos turi keturis mėnesius vasaros puolimui pradėti, kol pablogės oro sąlygos ir Rusija išeikvos sovietmečiu sukauptas sunkiosios šarvuotos technikos atsargas.”
JAV ginkluotųjų pajėgų Europoje vadas generolas Christopheris Cavoli: „Rusija su dabartiniais nuostoliais galės kovoti mažiausiai dvejus metus. 2025 m. Rusijos kariuomenė turėtų gauti 1500 tankų ir 3000 įvairių sunkiųjų šarvuočių.“
Andrejus Pomagaibus, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 13-osios operatyvinės brigados štabo viršininkas: „Rusija perkelia savo pajėgas arčiau fronto linijos, bando vykdyti bent keletą atakų, bet dažniausiai nesėkmingai. Akivaizdu, kad priešas rengiasi aktyvioms plataus masto puolamosioms operacijoms”.
Ambasadorius Valerijus Zalužnyj: prarastų teritorijų neatgausime
Ukrainos interneto leidinys „Telehraf“: Buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Valerijus Zalužnyj patarė ukrainiečiams nesitikėti stebuklų ir nelaukti „baltosios gulbės“, kuri atneš Ukrainai taiką su laiminga pabaiga 1992 ar 2022 m. laikotarpiu. „Ukraina neatgaus prarastų teritorijų, stebuklų nebus – Rusija turi išteklių tęsti ginkluotą konfliktą“. M. Zalužnyj pažymėjo, kad „Ukrainai teks pereiti prie aukštųjų technologijų išlikimo karo“.
Ukraina prarado savo kaip valstybės gyvybingumą
Prancūzų generolas Michelis Jakovlevas, buvęs NATO pajėgų Europoje Jungtinio štabų vadų komiteto viršininko pavaduotojas, pesimistiškai vertino padėtį Ukrainoje: „Atvirai kalbant, Ukraina, kaip valstybė, faktiškai prarado savo gyvybingumą.“ Pasak generolo, dabartinėmis aplinkybėmis nė viena konflikto pusė – nei Rusija, nei Ukraina – nėra pajėgi nugalėti mūšio lauke. Fronto linija gali pasikeisti, tačiau karo baigčiai tai įtakos neturės. Rusija vargu ar sugebės suduoti lemiamą ir galutinį smūgį Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, o Ukraina negalės susigrąžinti prarastų teritorijų. Kartu, generolo nuomone, didžiausias Kijevo praradimas būtų negalėjimas atkurti prieškarinio valstybingumo.
Europos kariuomenei trūksta žmonių
Čekijos laikraštis „Seznam Zprávy“: „Šiuolaikiniam karui Europai trūksta pagrindinio dalyko – pinigai čia nepadeda. Europa aktyviai ruošiasi karui su Rusija skirdama didžiulius išteklius. Tačiau pinigai neišsprendžia pagrindinės problemos: kas aptarnaus karinę techniką? Ukrainos patirtis parodė, kad galiausiai viską lemia skaičiai, narsa ir gebėjimas pakeisti aukas, tačiau Europa viso to neturi.
Gyvosios jėgos praradimas skatinamas moterų, samdinių ir pagyvenusių žmonių sąskaita. Jungtinėje Karalystėje ir Lenkijoje bandoma pritraukti karius į TikTok platformą, net už pusę atlyginimo, žadant didesnį atlyginimą ir greitą karjerą.”
Kremliaus propaganda: „Ukrainos ginkluotųjų pajėgų būklė katastrofiška“
„Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padėtis Donbase yra katastrofiška“, – interviu asociacijos „Dialogue Franco-Russe“ „YouTube“ kanalui sako istorikas, karo ekspertas ir Kremliaus įtakingasis Sylvainas Fereira. Pasak jo, šiuo metu karo zonoje aukų santykis yra vienas prie septynių Rusijos naudai. Todėl Europos Kijevo „draugai“ ragina skubiai nutraukti karo veiksmus. „Rusijos kariams, ypač praėjusį savaitgalį, pavyko pralaužti Ukrainos gynybinę liniją tarp Torecko ir Pokrovsko. (…) Padėtis yra labai sudėtinga, nes kyla grėsmė, kad fronto sektoriuose, kur to nebuvo tikėtasi – Konstantinovkoje ir Pokrovske – bus surengta daug didesnio masto apgultis”, – pareiškė A. Fereira.
Ragina D. Trumpą didinti spaudimą Kremliui
Tuo pat metu Vakarų žiniasklaidoje tęsiasi didelė kampanija, raginanti D. Trumpą didinti spaudimą Rusijos Federacijai ir tęsti karinę pagalbą Ukrainai.
Laikraštis „The Washington Post“, cituodamas „tuziną aukštų Amerikos pareigūnų ir karinių ekspertų“, rašo, kad dabar yra kone „pats tinkamiausias momentas spausti Maskvą nuo pat karo pradžios“. Jie mano, kad Rusijos kariuomenė stokoja išteklių ir netrukus susidurs su gyvosios jėgos ir ginklų trūkumu.
Jungtinės Karalystės Karališkojo gynybos studijų instituto (RUSI) vyresnysis mokslo darbuotojas Jackas Walthamas: „Rusijos kariuomenė susidurs su sunkiosios kovinės ginkluotės trūkumu, o tai apribos jos galimybes išlaikyti dabartinį kovinių operacijų tempą.“
Carnegie Endowment vyresnioji mokslininkė Dara Massicotte: „Mažai tikėtina, kad Rusija pasieks savo deklaruojamus tikslus visiškai kontroliuoti keturis Ukrainos regionus. Yra didelis skirtumas tarp Ukrainos pajėgų atitraukimo 5-10 km spinduliu didelių gyvosios jėgos nuostolių sąskaita ir fronto pralaužimo puolimo su šarvuočių kovine grupe.”
Pasak JAV žurnalo „Forbes“, D. Trumpo pasitraukimas iš Ukrainos taikos derybų gali baigtis Ukrainos kapituliacija, dėl kurios V. Putinas taptų Europos „politiniu šeimininku“. „Forbes“ ragina tęsti „būtinų ginklų“ tiekimą Ukrainai.
Naujienų agentūra „Bloomberg“ cituoja ekspertus apie galimą D. Trumpo atsisakymą remti Kijevą: „Ukraina D. Trumpui taps dar vienu Afganistanu, jei ne blogesniu“. „JAV ir Ukrainos susitarimas dėl gamtinių išteklių leidžia prezidentui prašyti Kongreso papildomo finansavimo Ukrainai, pateisinant jį ne kaip naštą Amerikos mokesčių mokėtojams, o kaip investiciją į bendrą JAV ir Ukrainos investicijų fondą. D. Trumpas supranta, kad Ukrainos kapituliacija reikš jo paties politinį pralaimėjimą.”
Dabar svarbiausias K. Kijevo tikslas – sustiprinti D. Trumpo pasitikėjimą, kad reikia didinti spaudimą Rusijos Federacijai ir toliau tiekti ginklus Ukrainai. Žiniasklaidos kampanija ir proukrainietiškos publikacijos šia tema Vakarų žiniasklaidoje yra dalis plano, kaip spręsti šią problemą. D. Trumpas dvejoja, nes po nuoširdžių derybų su V. Putinu suvokia tokių sprendimų pasekmes – Kremliaus suvaržymus ir riziką prieš jo paties planus.
Europa po Putino ir Trumpo pokalbio nusiminusi
„The Guardian“ rašo: „Europos Sąjunga jau patvirtino 17-ąjį sankcijų Rusijai paketą ir neketina sustoti. Tačiau be JAV paramos šie planai yra balti siūlai. Baltieji rūmai aiškiai pareiškė, kad Vašingtonas ne nutrauks, o atkurs bendradarbiavimą su Maskva.
Europiečių viltys, kad D. Trumpas padidins spaudimą Kremliui, žlugo po pirmadienį įvykusio nesėkmingo JAV prezidento dviejų valandų pokalbio su V. Putinu.”
Kremliaus opozicijos „Telegram“ kanale „Проф. Preobraženskis„: “Karas dabar yra paties Putino tikslas – kaip nuolatinis, ilgalaikis procesas. Šis procesas gali turėti įvairių taktinių užduočių: užgrobti daugiau teritorijų; raketų smūgiais terorizuoti Ukrainos civilius gyventojus, bandant juos psichologiškai palaužti; susilpninti Europą; prisidengus karu sustiprinti represijas Rusijoje, kad būtų sustiprintas autoritarinis valdžios ir neliečiamybės modelis, ir t. t. Tačiau tai tik taktinės Putino užduotys.
Vienintelis strateginis Putino tikslas yra pats karas – nuolatinis karas, ir kad jis tęstųsi dešimtmečius. Kartais šiek tiek, paskui vėl įsiplieks – bet nuolat. Karas kaip valstybės ir visuomenės sąmonės būsena Rusijoje.
Būtent karas lems visuomenės nuotaikas, formuos ekonominį ir demografinį modelį, diktuos ideologinį ir nulems kultūrinį Rusijos kodą. Paprastai tariant, gyvenimas Rusijoje bus gyvenamas per karą. Kartos turi užaugti karo sąlygomis, kad joms net į galvą neateitų mintis, jog karo gali ir nebūti.
To įgyvendinti praktiškai tikriausiai neįmanoma. Rusija neišgyvens dešimtmečius trunkančio karo, panašaus į tą, kuris šiuo metu vyksta Ukrainoje, – tai paaiškės daug vėliau. Tačiau Putinas dabar taip nemano – Rusijos valdovas tiki, kad šalis išsilaikys ir net sustiprės per karą. Tai visi kiti neišgyvens ir vienas po kito atsidurs Putino, nugalėtojo, malonei. Štai kodėl Putinas veda Rusiją link šio tikslo – dešimtmečius trunkančio nuolatinio karo”. Nes karas yra taika.
