Krematoriume dirbantis Edgaras siunčia žinią visiems: kiti apie tai nesusimąsto

Aktualijos

Krematoriume dirbantis vyras atviras – šis darbas jį „perlipdė“ kaip minkštą molį ir pakeitė iš esmės. Pusantrų metų kasdien darbe su mirtimi susiduriantis Edgaras (34) teigia pradėjęs džiaugtis kiekviena minute, o artimiesiems nuolat priminti, kokie jie svarbūs.

Kartu jis prisipažįsta, kad šio emociškai sunkaus darbo nebūtų įmanoma dirbti be šeimos palaikymo. Nors mirtį jau pavyko priimti kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, yra vienas iššūkis, kurio vyras, dirbdamas šį darbą, nesugeba įveikti.

Pokalbis apie gyvenimą ir kasdienį darbą šalia mirties su Vilniuje veikiančių kremavimo ir laidojimo paslaugų namų „Cremains“ vyr. operatoriumi Edgar Rutkovskij, rašoma pranešime spaudai.

– Ar prisimenate, kaip atrodė Jūsų pirma darbo diena? 

– Su krematoriumo veikla susipažinau kur kas anksčiau, nei pradėjau jame dirbti. Iš pradžių mano darbas buvo vežti mirusiuosius į kremaciją. Puikiai atsimenu pirmą kartą, kai atsisėdau į automobilį, – buvo labai nejauku, nežinojau, ko tikėtis.

Žinote, kaip sakoma – nežinojimo spragas žmogus užpildo savo paties išgalvotais dalykais. Taip nutiko ir man. Kai pirmą kartą peržengiau krematoriumo slenkstį, pats nustebau – man jis paliko teigiamą įspūdį – viskas pasirodė paprasta, aišku ir labai natūralu. Tad atėjęs dirbti į krematoriumą aš jau žinojau, ko tikėtis. Matyt, gyvenimas mane šiam darbui ruošė palengva. 

– Kas Jums yra didžiausias iššūkis šiame darbe? 

– Pats darbas yra iššūkis. Nuo kitų darbų jis skiriasi tuo, kad nuolat esi šalia mirties. Man asmeniškai didžiausi iššūkiai susiję su emocijomis.

Vienas iš mano darbų yra artimiesiems papasakoti apie kremaciją: kas laukia ir kokia bus šio proceso eiga. Kiekvieną kartą ieškau tinkamiausio būdo, kaip prieiti prie gedinčių šeimos narių, kaip juos paguosti ir palaikyti. Sutikęs artimuosius turiu per sekundės dalį sugalvoti, kokie bus mano pirmieji žodžiai, kaip juos ištarti, kad jie būtų nuoširdūs ir atjaučiantys.

Tačiau yra vienas dalykas, prie kurio niekaip negaliu priprasti, – tai šį pasaulį palikę vaikai. Nežinau, koks skausmas gali būti didesnis, nei laidoti savo vaikus. Bendrauti su jų tėvais man visuomet būna sunku ir itin liūdna.


Patogiausias būdas sužinoti ir pamatyti daugiau turinio - sekti mūsų „Facebook“ puslapį


– Ar pradėjus dirbti darbe, kuriame kasdien tenka susidurti su mirtimi, pasikeitė Jūsų požiūris į gyvenimą ir mirtį? 

– „Nuo mirties nepabėgsi“ – šią paprastą tiesą žinome kiekvienas. Kasdienis to priminimas ne tik pakeitė mano požiūrį į gyvenimą ir mirtį, bet ir mane patį. Pradėjau labai vertinti gyvenimą ir džiaugtis kiekviena minute. Atsirado noras nugyventi gyvenimą garbingai ir taip, kad vėliau nesigailėčiau, jog kažko nepadariau.

Nebenoriu atidėti gerų darbų rytojui, kuriuos galiu padaryti šiandien. Pradėjau dažniau sakyti mylimiems žmonėms, kad juos myliu ir gerbiu, nes kiekviena diena gali būti paskutinė.

– Kaip jūsų šeima ir draugai reaguoja į jūsų darbą?

– Jei leisite, pajuokausiu – mano šeima ir draugai jaučiasi saugūs šalia manęs. Kalbant rimtai – esu be galo dėkingas savo šeimai ir draugams už palaikymą ir už tai, kad jie supranta ir priima mano darbą labai natūraliai. Be šeimos palaikymo būtų sunku dirbti šį darbą.

– Tikriausiai toks darbas ne kiekvienam? Kas padeda nepalūžti sunkiausiomis akimirkomis?

– Norintys dirbti šį darbą turi būti emociškai stiprūs, nebijoti kasdien susitikti su mirtimi. Taip pat reikia turėti kantrybės. Labai daug kantrybės. Ir, svarbiausia, labai aiškiai suprasti šio darbo prasmę, atsakyti sau, kodėl tai darai, nes kitu atveju čia dirbti bus neįmanoma.

Aplinka čia visiškai kita, nei tradiciniuose darbuose – vaizdai, kvapai, emocijos – viskas skiriasi kardinaliai. Žodyje „kremacija“ slypi daug daugiau negu kūnas, ugnis ir pelenai. Kremacija susideda iš daugybės administracinių ir techninių procesų prieš, per ir po.

Šiame darbe yra labai daug niuansų, pavyzdžiui, įranga, su kuria dirbame, yra labai jautri. Tai reiškia, kad dirbdamas turi nuolat stebėti įvairius rodiklius. Kiekvieno žmogaus kūnas yra skirtingas ir unikalus, atitinkamai ir technika skirtingai į jį reaguoja kremavimo procese. Tad šiame darbe turi būti ir geras psichologas, ir geras mechanikas. 

– Kokių mitų girdite apie savo darbą ir kiek juose yra tiesos?

– Mitų yra. Tačiau man neapsiverčia liežuvis apie juos kalbėti, nes tai neturi nieko bendra su realybe. Pradedant įrangos gamintojais ir baigiant įmonės vidaus politika yra laikomasi pačių aukščiausių moralės principų. Tad visus, kurie abejoja, mielai kviečiu atvykti, susipažinti su mūsų veikla ir savo akimis pamatyti, kaip dirbame. 

– Pradėjus Lietuvoje teikti kremavimo paslaugas, nuomonių buvo įvairių. Ar keičiasi skeptikų požiūris į tai? 

– Labai norėčiau, kad žmonės suprastų, jog kremacija nėra mada ar naujovė, į kurią reikėtų žiūrėti įtariai. Tai visiškai natūralus ir šiandien vis reikalingesnis procesas, kuriam neprieštarauja net bažnyčia.

Kalbant racionaliai, kremacija taupo vietą kapinėse, žiūrint emociškai – artimiesiems kur kas lengviau išgyventi skausmą šarvojimo salėje matant urną. Praktiškai vertinant – kremavimas gali būti pigesnė alternatyva įprastam laidojimui.

Nors šiaip jau – tai nuoširdžiai noriu visiems palinkėti geros sveikatos ir kuo daugiau laimingai nugyventų metų. Vertinkite, ką turite dabar ir šalia. Džiaukitės kiekviena akimirka!


TikrojiLietuva.net

Komentarai

Pasidalinti Facebook'e