Mirė popiežius Pranciškus. Kas katalikų pasaulio laukia toliau?
Popiežiaus mirtis – tai ne tik reikšmingas įvykis Katalikų Bažnyčiai, bet ir momentas, kai įsijungia šimtmečiais nusistovėję ritualai, procedūros bei griežtai reglamentuoti procesai. Nuo žinios paskelbimo apie Šventojo Tėvo mirtį iki naujo popiežiaus išrinkimo, visa pasaulio žiniasklaida ir tikintieji seka šį iškilmingą, simbolių kupiną laikotarpį. Štai kas nutinka žingsnis po žingsnio.
Popiežiaus mirties patvirtinimas
Pirmasis oficialus žingsnis – patvirtinti popiežiaus mirtį. Tradiciškai tai būdavo vadinamojo Camerlengo (kamarlengo) – Vatikano ūkio ir finansų administratoriaus – pareiga. Jis formaliai įsitikina popiežiaus mirtimi ir paskelbia ją kardinolų kolegijai bei pasauliui. CNN skelbia, kad apie Požiežiaus mirtį paskelbė Vatikano kamarlengas kardinolas Kevinas Farrellas.
Anksčiau būdavo atliekamas simbolinis veiksmas – Camerlengas švelniai pakratydavo popiežių, šaukdavo jo krikšto vardą, o negavęs atsako – paskelbdavo apie mirtį. Šiandien tai dažniausiai daroma laikantis šiuolaikinių medicininių procedūrų.
Vatikano valdymas sede vacante laikotarpiu
Po popiežiaus mirties Bažnyčia įžengia į vadinamąjį sede vacante (liet. „tuščiojo sosto“) laikotarpį, kuris trunka iki naujojo popiežiaus išrinkimo. Tuo metu Katalikų Bažnyčiai formaliai nevadovauja niekas, o Vatikano valstybės valdymą perima Camerlengas. Jis rūpinasi kasdienėmis administracinėmis funkcijomis, bet negali priimti svarbių sprendimų, susijusių su doktrina ar ilgalaike politika.
Popiežiaus kūno paruošimas ir laidojimo ceremonijos
Per artimiausias dienas popiežiaus palaikai būna pašarvojami Vatikane, paprastai Šv. Petro bazilikoje, kad tikintieji galėtų atsisveikinti. Šarvojimas trunka apie tris dienas. Laidojimo iškilmės dažniausiai vyksta po 4–6 dienų. Jose dalyvauja tūkstančiai tikinčiųjų, aukščiausi Bažnyčios dvasininkai ir pasaulio vadovai.
Popiežius paprastai laidojamas Vatikano Grotose – požeminėje erdvėje po Šv. Petro bazilika, kur ilsisi daugelio jo pirmtakų palaikai. Jo asmeniniai simboliai – žiedas, vadinamas „Žvejo žiedu“, ir antspaudas – sunaikinami, kad niekas negalėtų jų panaudoti neteisėtai.
Kardinolų sušaukimas ir konklava
Per 15–20 dienų nuo popiežiaus mirties Camerlengas sušaukia Kardinolų kolegiją į konklavą – slaptą popiežiaus rinkimų posėdį. Tik kardinolai, jaunesni nei 80 metų, gali balsuoti. Paprastai tokių kardinolų būna apie 120.
Konklava vyksta Siksto koplyčioje, kur kardinolai izoliuojami nuo išorinio pasaulio – be telefonų, kompiuterių ar kitų ryšio priemonių. Prieš įžengiant į koplyčią, kiekvienas kardinolas prisiekia laikytis slaptumo ir ieškoti Dievo valios.
Rinkimai vyksta slaptu balsavimu. Kad būtų išrinktas popiežius, kandidatas turi surinkti dviejų trečdalių balsų daugumą. Po kiekvieno balsavimo balsalapiai sudeginami. Jei popiežius neišrenkamas, iš kamino virš Siksto koplyčios rūksta juodi dūmai – fumata nera. Jei išrenkamas – balti dūmai, fumata bianca, skelbia džiugią žinią pasauliui.
„Habemus Papam“ – naujojo popiežiaus paskelbimas
Vos tik išrenkamas naujasis popiežius, jis sutinka su sprendimu ir pasirenka savo pontifikato vardą. Po to išrenkamasis persirengia specialiai jam paruoštais popiežiškais rūbais, ir išeina į Šv. Petro aikštę.
Pasauliui tai paskelbiama garsiais žodžiais: „Habemus Papam!“ (liet. „Turime popiežių!“). Iškilmingai paskelbus vardą, naujasis popiežius laimina susirinkusius – ir taip prasideda naujas Katalikų Bažnyčios istorijos etapas.
Simbolinė, bet ir politinė reikšmė
Popiežiaus mirtis ir naujojo išrinkimas – tai ne tik dvasinis įvykis milijonams katalikų. Tai ir geopolitinis įvykis, į kurį atidžiai žvelgia pasaulis. Popiežius yra ne tik dvasinis vadovas, bet ir Vatikano – nepriklausomos valstybės – vadovas, turintis įtakos tiek religiniame, tiek tarptautiniame lygmenyje.
