Vatikanas pranešė, kad mirė Katalikų Bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus.
Popiežius Pranciškus gimė 1936 m. gruodžio 17 d. kaip Jorge Mario Bergoglio. Jis buvo pirmasis popiežius, priklausantis jėzuitams, pirmasis iš Amerikos, pirmasis iš Pietų pusrutulio ir pirmasis popiežius, gimęs ar užaugęs ne Europoje nuo VIII a.
J.M.Bergoglio gimė Buenos Airėse, Argentinoje, italų imigrantų šeimoje. Tėvas Mario dirbo buhalteriu geležinkeliuose, o motina Regina Sivori buvo atsidavusi žmona, auginusi penkis vaikus.
J.M.Bergoglio jaunystėje kurį laiką dirbo apsaugininku ir valytoju, paskui įgijo chemiko specialybę ir dirbo techniku maisto mokslo laboratorijoje. Pasveikęs po sunkaus plaučių uždegimo, 1958 m. įstojo į jėzuitų ordiną. 1969 m. buvo įšventintas katalikų kunigu, o 1973-1979 m. buvo jėzuitų provincijos vyresnysis Argentinoje.
1998 m. tapo Buenos Airių arkivyskupu, o 2001 m. popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu. Jis vadovavo Argentinos Bažnyčiai per 2001 m. gruodžio mėn. riaušes Argentinoje. Néstoro Kirchnerio ir Cristinos Fernández de Kirchner administracijos laikė jį politiniu konkurentu. 2013 m. vasario 28 d. atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI, kovo 13 d. popiežiaus konklava išrinko J.M.Bergoglio jo įpėdiniu.
„Mano žmonės yra vargšai ir aš esu vienas iš jų“
Oficialioje jo biografijoje minima, kad nepaisant savo pareigų, jis visąlaik išliko paprastas ganytojas, labai mylimas savo vyskupijos, po kurią per 15 vyskupavimo metų daug keliavo metro ir autobusu.
„Mano žmonės yra vargšai ir aš esu vienas iš jų“, – ne kartą yra sakęs jis, aiškindamas savo sprendimą gyventi bute ir pačiam ruošti vakarienę. Kunigams jis visada patarė rodyti gailestingumą ir apaštališkąją drąsą bei laikyti duris atviras visiems. Blogiausia, kas gali nutikti Bažnyčiai, – ne kartą yra sakęs jis, – tai, ką de Lubacas vadino dvasiniu pasaulietiškumu, t. y. „būti egocentrišku“.
Dvasinis pasaulietiškumas, pasak popiežiaus, yra viena pavojingiausių pagundų, su kuriomis susiduria kunigai ir Bažnyčia, nes jis „dvasingumą suveda į išvaizdą“ ir tuo pačiu metu atitrūkstama nuo Evangelijos.
„[Dvasinis pasaulietiškumas] verčia mus būti „dvasios darbininkais“, šventais pavidalais apsirengusiais žmonėmis, kurie iš tikrųjų ir toliau mąsto ir veikia pagal pasaulio madas“, – laiške Romos kunigams rašė popiežius.
Ir kai jis kalbėjo apie socialinį teisingumą, pirmiausia ragino žmones paimti į rankas Katekizmą, iš naujo atrasti Dešimt Dievo įsakymų ir Palaiminimus. Jo mintis buvo paprasta: jei seki Kristumi, supranti, kad „žmogaus orumo trypimas yra sunki nuodėmė“.
Popiežius Pranciškus per savo pontifikatą yra pasakęs keletą reikšmingų pastabų, atspindinčių jo nuolankumo, užuojautos ir socialinio teisingumo svarbą.
„Kas aš toks, kad galėčiau teisti?“
2013 m. liepą per spaudos konferenciją, surengtą skrydžio iš Brazilijos metu, popiežius Pranciškus į klausimą apie homoseksualius kunigus atsakė: „Jei kas nors yra homoseksualus, ieško Viešpaties ir yra geros valios, kas aš toks, kad teisčiau?“ Šiuo pareiškimu jis nukrypo nuo kai kurių savo pirmtakų tono, parodydamas, kad Katalikų Bažnyčioje LGBTQ+ bendruomenės atžvilgiu užjaučiantis ir įtraukiantis požiūris. Ši pastaba sukėlė nevienareikšmišką reakciją: kai kurie jį gyrė už atvirumą, o konservatyvesnės Bažnyčios rėmėjai kritikavo.
„Bažnyčia yra lauko ligoninė po mūšio“
Šią metaforą popiežius Pranciškus dažnai vartojo norėdamas perteikti Bažnyčios vaidmenį gydant žmonių žaizdas ir kančias. Šis teiginys atspindi jo akcentuojamą Bažnyčios misiją teikti išgydymą ir paramą, ypač tiems, kurie susiduria su iššūkiais ir sunkumais.
„Visuomenės didybės matas yra tai, kaip ji elgiasi su tais, kuriems labiausiai reikia pagalbos“
Šis teiginys atspindėjo popiežiaus Pranciškaus įsipareigojimą socialiniam teisingumui ir jo dėmesį tokioms problemoms kaip skurdas ir nelygybė spręsti. Ši sentencija atskleidė jo įsitikinimą, kad visuomenės gerovę lemia jos elgesys su labiausiai pažeidžiamais nariais.
Popiežiaus kritika
Nors popiežius Pranciškus buvo plačiai giriamas už pažangias pažiūras ir įsipareigojimą vykdyti reformas Katalikų Bažnyčioje, tam tikrais klausimais jis sulaukė kritikos. Vienas iš reikšmingų ginčų buvo susijęs su seksualinio išnaudojimo skandalų Bažnyčioje sprendimu. Kai kurie kritikai teigė, kad Vatikano atsakas jam vadovaujant nebuvo pakankamai skaidrus ar ryžtingas.
Be to, popiežius Pranciškus kartais padarydavo pareiškimų, kurie sukeldavo debatus ir diskusijas, pavyzdžiui, komentarai apie ekonominę nelygybę ir kapitalizmą, kuriuos kai kurie laikė nukrypstančiais į politinę sritį.
Pažymėtina, kad popiežius Pranciškus ne sykį smerkė Ukrainos kančias, tačiau susilaikė nuo aiškaus Maskvos pasmerkimo dėl šio karo, nors užsiminė, kad jį galėjo išprovokuoti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos plėtra Europos rytuose. Tokia popiežiaus pozicija sulaukė ukrainiečių, įskaitant šios šalies Katalikų Bažnyčios vadovus, kritikos.
Popiežius ne kartą karą Ukrainoje vaizdavo kaip Rusijos ir JAV supervalstybių kovą, kurioje Ukraina yra auka, atsidūrusi per vidurį.
„Ant kortos pastatyti imperiniai interesai, ne tik Rusijos imperijos, kuri gyvuoja nuo Petro Didžiojo ir Jekaterinos Didžiosios laikų, bet ir kitų imperijų. Yra šios imperijos. O imperijos tautas stato į antrą vietą“, – interviu metu Šveicarijos visuomeninei televizijai aiškino pontifikas.
Pakeitęs Katalikų Bažnyčią
Popiežius Pranciškus istorijoje išliks kaip Katalikų Bažnyčią pakeitusi asmenybė, garsėjanti užuojauta, nuolankumu ir socialiniu teisingumu. Jis išsiskyrė savo pagalba marginalizuotoms bendruomenėms, įtraukiančiu požiūriu į skirtingus tikėjimus ir noru spręsti šiuolaikines problemas, tokias kaip klimato kaita ir ekonominė nelygybė.
Nors popiežius Pranciškus buvo giriamas už progresyvias pažiūras, jis taip pat susidūrė su iššūkiais, ypač sprendžiant Bažnyčios seksualinio išnaudojimo skandalų klausimą. Nepaisant to, jo pastangos vykdyti reformas, skatinti įtrauktį turės ilgalaikės įtakos Katalikų Bažnyčiai ir jos suvokimui pasaulyje.
