Savo vaikus „pagrobę” suverenai Mindaugas ir Inga Vilčinskai šiuo metu tikrina mūsų teisinę sistemą. Ar tikrai de facto galioja Konstitucijos 25-26 str. Teigiantys, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus. Kad žmogus turi minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę. Ir kad tėvai bei globėjai nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu bei doroviniu auklėjimu.
O kur jūs elgesyje su Vilčinskais ir jų vaikais matote žodį „nevaržomai”? Tai valdžios institucijos su jais elgiasi nevaržomai! Ir nevaržomai traiško. O pati Vilčinskų šeima yra ohoho kaip suvaržyta! Ko gero net neliks šeima. Nebent į šeimą priimtų policiją, socialines darbuotojas bei kitas neva „pusseseres”.
Teisininkai atrėš, jog vaikas nėra tėvų daiktas. Bet ir ne valdžios daiktas! Psichologai suabejos, ar tėvai – adekvatūs. Kaip paprasta, ar ne? Apšauk bepročiais ir atimk tris daiktus vaikus! O vėliau pavadink neadekvatais visus, kurie nepripažįsta vienalytės santuokos. Irgi atimk vaikus! Atiduok auklėti robotams, tik laiku keisk jų „batareikas”.
Prieš 5 metus du mažyliai buvo atimti ir iš kauniečių Kručinskų. Moteris apkaltinta smurtu. Ilgai teko vargti, kol vaikai grąžinti namo, o jų mama išteisinta. Ir dar neaišku, kaip būtų buvę, jei jos dykai nebūtų gynęs garsus advokatas.
Tad valstybė kaskart linkusi užpulti bent kiek originalesnius, savo nuomonę turinčius žmones kaip šakalas. Be teisės gintis. Apšaukti neadekvatais, plokščiažemininkais ir išmesti į užribius. Į savotiškus tranšėjas. Už sistemos ribų. Kad kuo mažiau tarp adekvačiųjų maišytųsi. Tačiau kur įrodyta, jog vaikas, laiku išmokęs daugybą, bet augintas valdiškoje įstaigoje, yra laimingesnis už tą, kuris nemoka daugybos, bet turi mylinčius tėvus?
Ar Vilčinskai įrodė, kad savo vaikus myli? Jei nemylėtų, turbūt nerizikuotų „grobti” ir atsidurti už grotų. Negi valdžia myli labiau?
