Airijoje pradėtas kasinėti požeminis nuotekų rezervuaras, kuriame, pasak policijos, yra beveik 800 mirusių kūdikių ir vaikų, kurie mirė katalikių vienuolių vadovaujamuose nesusituokusių motinų namuose, palaikai.
Baiminamasi, kad daugelis kūdikių palaikų buvo išmesti į šulinį, vadinamą „duobe“, buvusioje globos įstaigoje Tuamo miestelyje Golvėjaus grafystėje, „Sky News“ sakė vietos istorikė Catherine Corless.
Iš viso nuo 1925 m. iki globos namų uždarymo 1961 m. juose mirė 798 vaikai, iš kurių tik du buvo palaidoti netoliese esančiose kapinėse.
Manoma, kad kitų 796 vaikų palaikai yra po „Bon Secours“ motinos ir kūdikio namų, kurie buvo nugriauti 1971 m. ir kuriuos dabar supa modernus daugiabučių kompleksas, teritorija.
„Bon Secours“, vietinių gyventojų vadinti „Namais“, buvo nesusituokusių motinų ir jų vaikų namai, kuriems vadovavo katalikių vienuolių ordinas.
Į šiuos namus būdavo siunčiamos gimdyti netekėjusios nėščios moterys, kurios būdavo internuojamos metams ir dirbdavo neapmokamus darbus.
Jos būdavo atskiriamos nuo savo naujagimių, kuriuos vienuolės augindavo tol, kol kas nors juos įsivaikindavo, dažnai be šeimos sutikimo.
Visą „Bon Secours“ tragedijos mastą pavyko atskleisti tik 2014 m.
Praėjus daugiau nei dešimtmečiui, tyrėjų grupė šią savaitę pradėjo teismo ekspertizę.
Tikimasi, kad prireiks iki dvejų metų, kol kūdikių palaikai bus identifikuoti ir oriai palaidoti.
„Man nesvarbu, net jei tai bus tik mažas trupinėlis, nes man sakė, kad palaikų bus išlikę nedaug, juk šešių mėnesių amžiaus kūdikis – tai daugiausia kremzlės, o ne kaulai“, – sakė Annette McKay, kurios sesuo, kaip manoma, yra viena iš 798 aukų.
Jos motina Margaret O’Connor pagimdė kūdikį Mary Margaret „Namuose“ po to, kai būdama 17 metų buvo išprievartauta.
Mergaitė mirė po šešių mėnesių, o jos motina apie tai sužinojo tik tada, kai jai apie tai papasakojo vienuolė.
„Ji skalbė skalbinius, o vienuolė priėjo iš nugaros ir pasakė: „Tavo nuodėmės vaikas mirė“, – pasakojo Annette, kuri dabar gyvena Jungtinėje Karalystėje.
„Bon Secours“ buvo tik viena iš institucijų, Airijoje sudariusių išnaudojimo tinklą, kurio tikrasis mastas paaiškėjo tik pastaraisiais metais.
„Bon Secours“ motinos, kurios „nusižengdavo“ ir susilaukdavo daugiau nesantuokinių vaikų, būdavo siunčiamos į Magdalenos skalbyklas – liūdnai pagarsėjusias Airijos įstaigas vadinamosioms „puolusioms moterims“, kurioms paprastai vadovavo katalikų vienuolės, bet kurias tyliai rėmė valstybė.
Iš pradžių terminas „puolusios moterys“ dažniausiai buvo taikomas sekso paslaugų teikėjoms, tačiau Magdalenos skalbyklose buvo priimamos „suvedžiotos“ moterys, išprievartavimo ir incesto aukos, našlaitės arba vaikai, kuriuos paliko ar išnaudojo jų šeimos.
Paskutinės Magdalenos skalbyklos duris užvėrė tik XX a. dešimtajame dešimtmetyje.
Airijos vyriausybė išleido oficialų valstybinį atsiprašymą 2014 ir 2022 m., išlikusioms aukoms bus išmokėta kompensacija.
Religiniai ordinai, kurie valdė daugelį skalbyklų, atmetė aukų ir Airijos teisingumo ministro raginimus prisidėti prie programos.
