Eilės pas šeimos gydytojus nemažėja, kai kurie medikai netgi pasiūlė į vizitus pas šeimos gydytojus žiūrėti, kaip į besaikį plonų plastikinių maišelių naudojimą parduotuvėse juos apmokestinus, suvartojimas sumažėjo. Gal vizito mokestis padėtų sumažinti ir eiles pas šeimos gydytojus?
Apie tai, kokia yra situacija, dalinosi Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Jurgita Sejonienė.
– Idėja yra diskutuotina, neskubėčiau dabar jos siūlyti, bet apie tai kalbama jau seniai. Klausimas, ką apmokestinti, ar kiekvieną vizitą pas šeimos gydytoją, ar praleistą vizitą be pateisinamos priežasties pas šeimos gydytoją ar gydytoją specialistą.
– Ligoninė, ne mokykla. Gal nereikia už praleidimą bausti žmonių?
– Tai būtų edukacija, kadangi praleistų vizitų be pateisinamos priežasties yra pakankamai nemažai, apie 30 proc. pas kiekvieną šeimos gydytoją. Tai reiškia, kad 30 žmonių, kuriems reikėtų tą dieną paslaugos, jos gauti negali.
– Jūs norėtumėte pinigus nuskaityti nuo žmogaus banko kortelės, po to, kai jis neateina?
– Galima taikyti įvairias priemones. Pavyzdžiui, kitą kartą, kai žmogus ateina, paprašyti susimokėti registratūroje. Kitas klausimas, kokio dydžio turėtų būti vizito mokestis bei ar reikėtų susimokėti nuo pirmo vizito, ar kaip Skandinavijoje, nuo kažkelinto, kad nebūtų piktnaudžiavimo. Nors yra žmonių, kuriems reikia ne vieną ir ne du kartus apsilankyti pas šeimos gydytoją. Taip pat tų, kurie ateina socializuotis, yra nemažai.
– Kada jūs paskutinį kartą registravotės pas šeimos gydytoją?
– Senokai. Šeimos gydytojas pats paskambino ir priminė apie profilaktinį tyrimą. Kadangi neturiu lėtinių ligų, dabar paskutinį kartą registravome vaikus prieš mokyklą. Profilaktiškai birželio mėnesį, kad rugpjūtį nereikėtų stovėti eilėse.
– Jūs puikiai žinote situaciją, kad net, kai žmogus serga, jam gali tekti laukti ne vieną mėnesį, vien pas šeimos gydytoją, nekalbant apie tyrimus. Jis gali tos pagalbos ir nesulaukti, kas tikrai būtų baisu šalyje, kurioje gydymas yra garantuojamas Konstitucijos.
– Kad pas šeimos gydytoją tektų laukti mėnesiais, gal yra ne toks dažnas atvejis, bet, matyt, kad pasitaiko pas gydytojus specialistus tikrai dažniau. Vėlgi, kalbame apie tą pačią problemą, kad kažkas piktnaudžiauja ir nepasinaudoja paslauga, kuriai yra užsiregistravęs. O kažkas tuo metu negali ja pasinaudoti.
– Kai jūs kalbate apie piktnaudžiavimą, ką turite omeny?
– Kalbant apie gydytojus specialistus, kai žmogus užsiregistruoja pas 2 specialistus ir tada renkasi, kuris laikas ar vieta patogesnė, ar, kuris specialistas labiau patinka, o pas šeimos gydytoją būna įvairių priežasčių. Man irgi yra tekę kažkada gyvenime nenueiti į vizitą, bet aš stengiuosi tada pranešti ne tą pačią dieną, ne prieš valandą, bet kaip įmanoma anksčiau, kad kažkas kitas galėtų pasinaudoti.
– Ar jūs turite statistiką? Ar yra taip, ką mes girdime tose istorijose, kad žmonės, kurie jau nebedirba, jie turi daugiau laiko ir jų užsiėmimas yra eiti į poliklinikas ir ieškoti pas save ligų. Ar jūs tą matote statistikoje?
– Tokios statistikos, kiek vyresnio amžiaus žmonių socializuojasi sveikatos priežiūros įstaigose neturiu, bet praleistų vizitų statistika pas šeimos gydytojus, kaip ir minėjau, apie 30 proc. kiekvienam.
– Ar jūs matote, kas praleidžia? Ar tai vyresni žmonės, ar jaunesni?
– Manyčiau, kad daugiau jaunesni žmonės, nes vyresni, kadangi eina ne tik medicininės, bet ir socialinės paslaugos gauti, paprastai tuo ir pasinaudoja.
– Kaip yra realu, kad ši idėja, kuri dabar sklando socialiniuose tinkluose žiūrėti į vizitus pas šeimos gydytojus, kaip į plastikinius maišelius, pasieks Seimą ir jūs realiai apie tai diskutuosite?
– Aš manau, kad pirmiausia tą reikėtų išdiskutuoti. Turėtume įvertinti, kaip ir minėjau, nuo kelinto vizito, tai turėtų būti laikoma mokama paslauga, kaip yra Skandinavijoje. Ir, koks tada turėtų būti mokestis? Mes esame ne vieną kartą diskutavę, pavyzdžiui, buvo siūloma 1 euras, bet tuomet atsimenu ir profesorius Vytautas Kasiulevičius sako, kad kas tas 1 euras, mokesčio administravimas kainuos brangiau, nei mes turėsime tą edukacinį poveikį. Čia, matyt, Valstybinė ligonių kasa turėtų vertinti, kokio mokesčio reikia, o galbūt mums reikėtų nepagrįstų GMP iškvietimo mokesčių. O gal nepagrįsto apsilankymo priėmimo skyriuose mokesčio ir koks jis turėtų būti, kad būtų prasmingas.
– Dabar yra, berods, keliolika eurų, ar ne?
–Taip, tuomet, kai jau nustato skubios medicinos pagalbos skyrius. Tai vienintelis mokestis, kurį ir turime, bet, pavyzdžiui, greitosios pagalbos nepagrįsto iškvietimo mokesčio Lietuvoje nėra.
– Jūs sakote, kad vienintelė problema, kurios jūs nežinote, kaip spręsti yra tai, kokio dydžio tas mokestis turėtų būti, ir jis išspręstų iš dalies eilių klausimą pas šeimos gydytojus, taip ar ne?
– Sakau, kad pirmiausia reikalinga kaštų ir naudos analizė, kad išsiaiškintume, ar toks mokestis kažką keistų ir kokio dydžio jis turėtų būti, čia būtų užduotis Valstybinei ligonių kasai.
– Ji turėtų užsakyti tyrimą, studiją ir, kaip visuomet, tai kainuotų daugybę pinigų ir užimtų daugybę laiko?
– Taip.
– Galbūt problema yra kitur, sakykime, trūksta šeimos gydytojų, gydytojų apskritai, nevykusios yra sveikatos reformos pastaraisiais metais ir ši problema yra tiesiog ignoruojama. Tie žmonės, kurie turi pinigų Lietuvoje, registruojasi į privačias klinikas. Nežinau, gerai tai, ar blogai, jūs pasakykite.
– Pirma, nemanau, kad Lietuvoje gydytojų trūksta, jų tiesiog yra labai netolygus pasiskirstymas ir didžioji dalis studijas baigusių medikų, renkasi dirbti didžiuosiuose miestuose ir nemaža jų dalis, aišku, privačiose sveikatos priežiūros įstaigose už tai, kad ir darbo sąlygos geresnės. Tai yra problema ir mes iki šiol neturime tų instrumentų.
– Jūs esate Seime valdančiojoje partijoje, nesakykite, kad jūs neturite instrumentų, jūs turite absoliučiai visas galias.
– Tų instrumentų pasiūlyta yra tikrai pakankamai daug, bet problema yra kokia, kad, pavyzdžiui, į ligonines gydytojai važiuoja neretu atveju pamiegoti, tuomet, kai nėra srautų, ne tada, kai gydytojo reikia pacientui poliklinikoje, bet jis važiuoja budėti tuomet, kai tų pacientų yra labai mažai, o atlyginimas jau yra tikrai pakankamai solidus ir dažnai net nekonkurencingas, lyginant su kitais įstaigos darbuotojais, kurie dirba dienomis, taip pat ir slaugytojomis, ir kitais specialistais.
– Kas trukdo valstybinėse poliklinikose sukurti tokias darbo sąlygas, kokias gydytojai turi privačiose?
– Na, matote, privačios įstaigos arba ima priemokas, arba tai yra mokamos paslaugos. Jeigu dėl paslaugos neturi sutarties su privalomojo sveikatos draudimo fondu ir tada tie įkainiai yra kur kas didesni. Valstybinės įstaigos vis dėlto gauna tiek, kiek jiems sumoka Valstybinė ligonių kasa.
